Nors yra beveik savaitę trunkančio polinio smurto lopšys,
Stambulo Gezi (Pasivaikščiojimų) parkas su savo kebabų kvapais ir
tambūrinų tarškėjimu labiau primena atrakcionus.
Čia vyksta koncertai, jogos užsiėmimai, galima rasti nemokamo
maisto, ir net veikia kino teatras po atviru dangumi – po to, kai
nedidelė vietos demonstracija davė pradžią tam, kas po šešių
dienų protestų virto gyvybe trykštančia bendruomene.
Ant žolės pristatyta palapinių, nors protestuotojai sako, kad
beveik nemiega, o žmonių minios užima kone kiekvieną išgrįstą
parko lopinėlį.
Iš vieno pakraščio sklinda ritmiškas seno antifašistinio
himno „Ciao Bella“ – traukiamo beveik ištisai turkiškai –
priedainis.
Šis puoselėjamas istorinis parkas viename svarbiausių Europos
turistinių zonų taip pat tapo atsipalaidavimo vieta protestuotojams,
išsekusiems po piktų demonstracijų prieš vyriausybę.
„Visai nemiegu. Tiesiog beprotybė“, - sakė protestuotojas Perine
(Perinė) po jogos užsiėmimo ant violetinių kilimėlių po atviru
dangumi. „Jautiesi labai prislėgtas, bet aš šiandien buvau ramus.
Buvo gera“, - sakė jis.
Pirmieji protestuotojai čia atėjo praėjusią savaitę - vyko
demonstracija už kai kurių paskutinių medžių ir žalumos Stambulo
centre apsaugojimą nuo premjero Recepo Tayyipo Erdogano plano pertvarkyti parką.
Medžiai tikriausiai užleistų vietą naujam betonui, renovuojant
netoliese esančias senas kareivines, naujai mečetei ir, kaip
baiminasi kai kurie protestuotojai, prekybos centrui.
Kai policija gegužės 31 dieną nustebino pirmuosius parko
protestuotojus ašarinių dujų debesiu, turkai visoje šalyje išėjo
į gatves pareikšti savo solidarumo.
Nuo to laiko jie tai darė kasdien, piktindamiesi ne tik planais
dėl šio parko, bet ir bendrai R. T. Erdogano islamiška, konservatyvia
ir autoritariška pakraipa, reikalaudami jo atsistatydinti.
Dainos, sumuštiniai, deguonies balionai
Gezi parkas iš šalia esanti Taksimo aikštė, kurią kai kas
lygina su Tahriru – Egipto revoliucijos širdimi, yra ne tik
simbolinis judėjimo centras, bet ir jo valgykla, debatų klubas ir
poilsio centras.
„Tarsi mugė“, - sakė 35 metų Yilmazas Kocas,
rūkydamas šalia savo draugo, 28 metų teisininko Dileko Kaftasi,
aptvertoje palapinių teritorijoje.
„Kai kurie netoliese gyvenantys žmonės ateina čia ir klausia,
ar kas norėtų pasinaudoti jų tualetu ar miegamuoju“, - sakė jis.
Tiedu draugai prižiūri improvizuotą sandėlį, į kurį
atvežamos aukos: maisto produktai, dujokaukės ir medicininės
prekės protestuotojams, sužeistiems per susirėmimus su policija.
Netoliese stovintis liesas jaunas vyras iškelia ranką, nusėtą
mėlynėmis, iš dalies perrištą tvarsčiais, kur pataikė policijos
paprikinių dujų balionas.
„Kai kurie čia ateinantys žmonės negali kvėpuoti, tad turime
deguonies balionų“, - kalbėdamas apie ašarinių dujų aukas sakė
Y. Kocas.
Kitiems lankytojams jis turi sumuštinių su sūriu ir pomidorais.
„Būdami čia, minioje, esame galingi. Štai kodėl žmonės
ateina“, - sakė jis, paimdamas iš vienos moters rankų maišelį
su maistu.
„Atėjau čia paremti jaunimo. Aš jau pakankamai sena, kad
galėčiau būti jų motina“, - paaiškino ta moteris, kuri savo
vardo nepasakė.
„Turiu problemų dėl kaklo ir gydytojas liepė man niekur neiti,
bet negalėjau likti namuose. Pasakiau sau, kad turiu padėti“, -
pridūrė ji.
Vienas gatvės artistas priviliojo didelę žiūrovų minią
atlikdamas sudėtingus triukus su juostos rulonu.
Kitame parko kampe poros, sėdėdamos at žemės, žiūrėjo
filmus didžiuliame ekrane.
Šventadienį minintys musulmonai praeiviams nemokamai dalijo
traškius duonos žiedus.
Netoliese palikti ir grafičiais apipiešti autobusai blokavo
gatves, jų vairuotojų vietose nuotraukoms kikendami pozavo turistai
ir šiaip dykinėtojai.
Kai kurie protestuotojai stovėjo ant netoli įėjimo sustatytų
buldozerių. Jie primena pradinę, vietinės reikšmės priežastį,
kuri davė pradžią pasipiktinimo bangai visoje šalyje,
pareikalavusiai mažiausiai dviejų jaunų vyrų gyvybių.
Tuo tarpu parko teritorijoje žmonės eidavo šokti, išgirdę
kokią nors savo mėgstamą dainą.
„Čia nėra „farų“. Štai kodėl jie džiaugiasi“, - sakė
Bahar Burcu Kabak, 25 metų padavėja tamsiais
garbanotais plaukais, nepriekaištingai pasidažiusi ir sėdėdama ant
žolės tarp palapinių.
„Dabar jie linksminasi“, - pridūrė jos 30 metų draugas Dervisas
Aktugas, pavargęs po penkių parke praleistų
dienų, su ratilais po akimis, bet šypsodamasis.
„Taip turėtų būti visada“, - sakė jis.