Laivo kokas 29-erių H. Okene, dirbo koku vilkike „Jascon-4“, kai
šis gegužės 26 dieną audringoje jūroje apvirto aukštyn kiliu
vandenyne, maždaug už 20 mylių nuo Nigerijos pakrantės,
mėgindamas stabilizuoti tanklaivį, kuris buvo užpildomas nafta prie
firmos „Chevron“ platformos.
Iš 12 įgulos narių narai rado 10 lavonų ir tik vieną gyvą
koką, dar vieno jūreivio nerasta.
H. Okene liko gyvas, nes nedideliame tualete ir gretimame
miegamajame susidarė keturių pėdų (apie 1,20 metro) storio
burbulas, kurio oru kokas galėjo kvėpuoti; vanduo patalpoje lėtai
kilo, bet pagalbon laiku spėjo ateiti du Pietų Afrikos narai. Nuo
nelaimės buvo praėjusios dvi paros.
„Visiškoj tamsoj, vandeny, galvojau tik apie galą. Vis maniau,
kad vanduo užlies patalpą, bet to neįvyko“, - pasakojo H. Okene,
skųsdamasis, kad nuo mirkimo sūriame vandenyje jam ėmė luptis oda.
„Buvau labai alkanas, bet dar labiau ištroškęs. Nuo sūraus
vandens nusilupo liežuvio oda“, - kalbėjo jis, pridurdamas, jog
kentėjo dėl to, kad nebuvo ką valgyti ir gerti.
Pasak H. Okene, gegužės 26 dieną apie 4 val. 50 min. jis buvo
tualete, kai pajuto, kad vilkikas verčiasi. Į vidų ėmė veržtis
vanduo, ir „Jascon-4“ apvirto aukštyn kiliu. Tada kokas atidarė
metalines duris.
„Kai išėjau iš tualeto, buvo tamsu nors į akį durk, mes
mėginome rasti kelią iki išėjimo liuko“, - pasakojo H. Okene
agentūrai „Teuters“ savo gimtajame Vario mieste, esančiame
naftingoje Nigerio deltoje.
„Trys vyrai buvo priešais mane, kai staiga stipriai ėmė plūsti
vanduo. Pamačiau, kaip pirmąjį, antrąjį, trečiąjį srautas
nešte išneša. Žinau, jie yra mirę“, - tęsė jis.
Nuo išėjimo H. Okene srautas siauru praėjimu nunešė į kitą
tualetą, prie šturmano kabinos; tuo metu apverstas laivas pasiekė
dugną. Savo paties nuostabai, jis tebekvėpavo.
Vien apatines kelnes vilkintis H. Okene maždaug parą išbuvo
keturių pėdų ploto tualete, įsikibęs į apverstą praustuvę, kad
išlaikytų galvą virš vandens.
Paskui jis įsidrąsino, atvėrė duris ir nuplaukė į šturmano
kajutę, kur mėgino nulupti sienų apmušalų plokštę, kuri galbūt
padėtų jam kaip plaustas iškilti į paviršių.
Jam atrodė, kad yra ne vienas tamsoje. „Buvo labai, labai šalta,
ir juoda. Nemačiau nieko“, - pasakojo H. Okene.
„Bet jaučiau netoliese negyvus savo draugus. Užuodžiau juos.
Atplaukė žuvys, ėmė graužti lavonus. Girdėjau graužimo garsus.
Siaubas“, - tęsė jis.
Tada jis nežinojo, kad narai, kuriuos atsiuntė „Chevron“ ir
laivo savininkai, ieškojo laivo įgulos narių, spėjo, kad jie
negyvi.
Ir štai gegužės 28 dieną, H. Okene išgirdo juos.
„Išgirdau kūjo smūgių į laivą garsus. Bum, bum, bum. Panirau
gilyn, radau geriamo vandens automatą. Ištraukia filtrą ir ėmiau
juo daužyti į laivo bortą, tikėdamasi, kad mane išgirs. Matyt,
naras išgirdo“, - sakė jis.
H. Okene pamatė prie vieno naro kaktos pritvirtinto
žibintuvėlio šviesos pluoštą slenkantį koridoriumi pro jo
kajutę.
„Aš panirau ir patapšnojau jam per petį, dar pamojavau ranka;
jis buvo sukrėstas“, - pasakojo kokas.
Ten laive jis manė esąs giliai jūros dugne, bet bendrovė
nurodo, kad laivas buvo 30 metrų gylyje.
Narai davė H. Okene deguonies kaukę, naro kostiumą ir šalmą
bei iškėlė į paviršių 19 val. 32 min.; praėjus daugiau kaip 60
valandų nuo vilkiko skendimo. Dar 60 valandų kokui teko būti
dekompresijos kameroje.
„Aš nežinau, kas sustabdė vandens veržimąsi į kajutę.
Meldžiau Dievo. Jis padėjo. Įvyko stebuklas“, - sakė
išgelbėtasis.