Naujoji turkų politika stumia ES iš Balkanų

Praėjus 10 metų iš visų Vakarų Balkanų šalių vienintelei Kroatijai bus atverti vartai į ES. Kitos šalys vis dar yra plėtros proceso laukiamajame.

Tuo metu regione vis daugiau įtakos ima rodyti Turkija. Ankaros politika šiame regione pakrikštyta Naująja Osmanų politika.

Ankaros politika Vakarų Balkanuose suaktyvėjo po 2002 m. parlamento rinkimų Turkijoje, kai į valdžią šioje šalyje atėjo Teisingumo ir plėtros partija, kuriai vadovauja dabartinis šalies premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas.

Jis vyriausybės vadovu patvirtintas 2003 metų kovą, t.y. likus tiktai 3 mėnesiams iki tos dienos, kai Salonikuose susirinko ES ir Vakarų Balkanų šalių vadovai, nubrėžę regiono ateitį.

Vadinasi, tiek Turkijos, tiek ES politika šiame regione pradėta beveik vienu metu.

Tuo metu ES netgi turėjo didesnį pradinį įdirbį Vakarų Balkanuose nei Turkija.

Per 2000 metų lapkričio mėnesį Zagrebe vykusį ES ir Vakarų Balkanų viršūnių susitikimą ES jau buvo nusprendusi pradėti stabilizacijos ir asociacijos procesą su šio regiono šalimis.

Po metų Makedonija pirmoji iš regiono valstybių pasirašė stabilizacijos ir asociacijos susitarimą su ES.

Po jos derybas dėl panašių susitarimų pradėjo ir kitos Vakarų Balkanų šalys. Bet vėliau procesas įstrigo.

Iki pat šių metų pažangos pasiekta nedaug. Liepos 1 d., Lietuvos pirmininkavimo ES pirmą dieną, Kroatija taps ES nare, bet Vilniui reikės gerai pasukti galvą, ką daryti su kitomis regiono šalimis.

Turkija per tą patį dešimtmetį tapo viena įtakingiausių valstybių Vakarų Balkanuose.

Kai kurie analitikai, pavyzdžiui, Ana Glazova iš Rusijos strateginių tyrimų instituto, tvirtina, kad po to, kai Kroatija taps ES nare, kitoms regiono šalims teks ilgai palaukti, kol bus priimtos į šį klubą.

Jos tampa dar labiau priklausomos nuo Turkijos, kuri vis labiau įsiviešpatauja regione, vadinamame Europos galiniu kiemu.

Turkijos įtaka Vakarų Balkanuose pasiekiama įgyvendinant tokią užsienio politikos koncepciją, kuri remiasi principu, kad laimėti turi visos šalys.

Nepaisant istorinio priešiškumo Turkijos atžvilgiu, jai pavyksta pralaužti nepasitikėjimo barjerą. Ši Naujoji Osmanų politika įgyvendinama tame pačiame regione, kur iki XX a. pradžios buvo nusidriekusi didelė Osmanų imperija.

Tiesa, šios politikos metodai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų, kuriais remdamasi Turkija užkariavo ir dominavo Balkanuose ne vieną šimtmetį.

Tada tai buvo pasiekiama kalaviju ir priespauda. Dabar pasitelkiama ekonomika, kultūra, švietimas.

Briuselyje įsikūrusio Europos politikos centro analitikas Erwanas Fouere nesutinka, kad ES paliko šį regioną likimo valiai.

Jis pabrėžia, kad jau prasidėjo derybos su Juodkalnija dėl narystės ES.

Jo manymu, netrukus turėtų būti pradėtos derybos ir su Serbija bei Kosovu, nes šios dvi šalys susitarė gegužės pabaigoje, kaip būtų galima įgyvendinti susitarimą, pasirašytą balandį Kosovui perimant kontrolę šiaurinėje provincijos teritorijoje, kur gyvena serbai.

E.Fouere primena, kad ES dėmesį Vakarų Balkanams rodo ir 2009–2010 m panaikintas vizų režimas šio regiono šalių gyventojams, norintiems keliauti į Europos Sąjungą.

Vis dėlto ir jis pripažįsta, kad santykiuose su kitomis regiono valstybėmis yra problemų. Ypač su Makedonija, Albanija bei Bosnija ir Hercegovina. Visos trys šalys ir tapo Naujosios Osmanų politikos įtakos zona.

Šių metų gegužės mėnesį ES norėjo vėl duoti postūmį savo politikai Balkanuose, bet tai nepavyko. Nepaisant pasiektos pažangos Serbijos ir Kosovo santykiuose, iki birželio mėnesio pabaigoje vyksiančio ES viršūnių susitikimo atidėtas sprendimas dėl derybų su Serbija.

Iki tos pačios datos, faktiškai iki Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai išvakarių, atidėtos ir derybos dėl narystės su Makedonija. Nors Europos Komisija rekomendavo pradėti derybas su šia šalimi dar 2009 m., iki šios dienos dėl Graikijos pozicijos nenustatomas derybų pradžios laikas.

Graikija reikalauja, kad Makedonija atsisakytų savo vardo, kuris yra toks pat, kaip viena Graikijos istorinių provincijų.

Kaip pažymi ES ambasadoriaus postą Makedonijoje anksčiau užėmęs E. Fouere, ši šalis 2005 m. buvo laikoma pavyzdžiu, kaip turi būti įgyvendinamos ekonominės reformos ir užtikrinamas sėkmingas bendradarbiavimas tarp skirtingų etninių grupių.

Dėl šios politikos Makedonija, jo manymu, nusipelnė būti įvardinta kandidate į ES, bet taip neatsitiko. Šiandien Makedonija, anot E. Fouere, yra šalis, kur didėja politinis nestabilumas, čia akivaizdi politinio dialogo stoka, milžiniškas nepasitikėjimas tarp etninių bendruomenių.

Makedonijoje gyvena 64 proc. makedoniečių, t.y. slavų stačiatikių, ir beveik 30 proc. musulmonų, iš jų 25 proc. albanų ir 4 proc. turkų.

Britų žurnalistas ir istorikas Marcus Tanneris teigia, jog Makedonijoje yra didžiulis istorinis priešiškumas turkams ir islamui. Nenuostabu – turkai osmanai griovė stačiatikių cerkves, o slavus vertė vergais.

Makedonijoje, kurios valdžioje šiandien yra slavų nacionalistai, statoma daug paminklų stačiatikių šventiesiems, o slavai, priėmę islamą, laikomi išdavikais. O Bosnijoje serbai per 1992 metų karą negailestingai žudė musulmonus, nes laikė juos arba turkais, arba dar blogiau – išdavikais.

Paradoksalu, tačiau šiandien ir Makedonija, ir Serbija palaiko intensyvius santykius su Turkija. Ką tai rodo? Pirmiausia ekonominius interesus.

„Turkija – viena labiausiai besivystančių regiono valstybių, savotiška Europos Kinija. Visoms regiono šalims, taip pat ir Bulgarijai, kur irgi yra stiprios antiturkiškos nuotaikos, naudinga palaikyti glaudžius ekonominius santykius su Turkija”, – apie paradoksą sako Bulgarijos analitikas Georgijus Ognevas.

Rusijos strateginių tyrimų instituto analitikė A.Glazova priduria, kad Balkanų regione yra jaučiama didžiulė investicijų stoka, ypač ekonominės krizės metais.

Todėl net ir tos regiono šalys, kurios dėl istorinių priežasčių nepalankiai žiūri į Turkiją, nevengia ekonominių sandorių su šia šalimi ir mielai priima ekonomines investicijas.

Gegužės viduryje buvo pasirašytas trišalis susitarimas dėl ekonominio bendradarbiavimo tarp Turkijos, Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos.

Serbijos vicepremjeras Rasimas Ljajičius, pasirašęs šį susitarimą, pareiškė, kad jei žmonės matys ekonominę tokio bendradarbiavimo naudą, išnyks ir istorinis nepasitikėjimas.

Makedonija turi dar vieną interesą, be ekonominio, palaikyti glaudžius ryšius su Turkija. Graikijos pozicija, nukreipta prieš Makedoniją, daro šią drauge Turkijos, kuri iki šiol jaučia įtampą santykiuose su Graikija.

Turkija yra NATO narė ir tapo viena svarbiausių Makedonijos rėmėjų įstoti į šį karinį bloką.

Tiesa, Graikija šį procesą blokuoja.

Nors Tarptautinis teisingumo teismas nustatė, kad Graikija pažeidžia tarptautines teisines normas blokuodama šios šalies narystę NATO, vis dėlto jis nenurodė Graikijai nutraukti neteisėtus veiksmus.

Intensyvus karinis bendradarbiavimas vyksta tarp Turkijos ir Kosovo. Kai kurie analitikai teigia, kad JAV gali perduoti Turkijos kontrolei savo didžiausią karinę bazę Kosove.

Kaip pažymi Turkijos interneto portalas TUIC Akademi, svarbus Kosovo ir Turkijos santykiuose yra Kosovo diplomatų ir karinių specialistų rengimas Turkijoje.

Kosovo premjeras Hashimas Thaci šių metų pradžioje pareiškė, kad vertina Turkiją kaip strateginę partnerę, tačiau Turkijos premjeras R. T. Erdoganas strategine partnere Balkanuose pareiškė laikąs Albaniją.

Įdomu tik tai, kad Albanija tapo nepriklausoma išsivadavusi iš turkų Osmanų imperijos, o Kosovo sostinės Prištinos centre stovi paminklas Iskanderui Bey, išvadavusiam ir regioną nuo turkų.

Tiek Turkijos premjeras, tiek ir užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu, kuris įvardinamas kaip pagrindinis Naujosios Osmanų politikos Balkanuose architektas, siūlo orientuotis į teigiamus Turkijos politikos aspektus regione, o ne į neigiamus.

A. Davutoglu pareiškė, kad Osmanų laikotarpis Balkanams buvo aukso amžius, o tie, kurie tvirtina priešingai, klysta, juos esą veikia stereotipai.

Kad tie stereotipai išnyktų, Turkija daug investuoja į švietimo politiką Balkanuose. Pavyzdžiui, Bosnijoje ir Hercegovinoje duris atvėrė du turkų finansuojami universitetai.

Turkija taip pat stato Osmanų laikotarpio paminklus.

Vienas svarbiausių instrumentų siekiant pakeisti Balkanų regiono žmonių požiūrį į praeities įvykius – istorijos perrašymas.

Turkijos užsienio reikalų ministras A. Davutoglu neseniai pasidžiaugė, kad regiono šalys sutinka persvarstyti vadovėlių turinį, ypač tą vietą, kur kalbama apie Osmanų laikotarpį Balkanuose.

Rusijos strateginių tyrimų instituto analitikė A. Glazova pažymi, kad Ankara jau atliko istorijos vadovėlių reviziją Makedonijoje, Albanijoje, Kosove bei Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Iš visų jų pašalintos vietos, kurios galėjo skiepyti antiturkiškas, antiosmaniškas nuotaikas.

Ne mažiau rimtu instrumentu tapo ir masiškai Turkijoje kuriami televizijos serialai.

Kaip rašė žurnalas „Economist”, šie filmai jau pralenkė savo populiarumu Lotynų Amerikos muilo operas.

Visus žiūrėjimo rekordus Balkanų šalyse jau pagerino televizijos serialas „Nuostabusis amžius”, kuriame vaizduojami auksiniai Osmanų imperijos laikai.

Serbų sociologo Ratko Bozovičiaus teigimu, net ir tie Balkanų šalių gyventojai, kurie nemėgsta turkų ir Turkijos, žiūrėdami tokius serialus užsimiršta, o suradę nemažai panašumų su serialo herojais daug palankiau ima žiūrėti į pačią Turkiją.