Kad apie protestus Turkijoje pirmosiomis jų dienomis daugiausia skelbta socialiniuose tinkluose, nėra joks atsitiktinumas. Tūkstančiai žmonių dalijosi informacija apie protestus, jų priežastis, mat patys turkų žurnalistai informuoti nedrįso. Jie bijojo.
Kai turkiška kanalo CNN televizija tiesiogiai rodė demonstrantų ir riaušių policijos susirėmimus, Turkijos valstybinis kanalas rodė dokumentiką apie pingvinus. Laikraščiai tylėjo.
Tarsi nieko nebūtų nutikę. Kodėl? Bijoti R. T. Erdogano vyriausybės žiniasklaida turi pagrindo – šioje šalyje kalėjimuose kali daugiau žurnalistų nei Kinijoje ar Irane.
Kali dešimtys žurnalistų
Per pastaruosius metus Turkijoje savicenzūros mechanizmas veikia kone nepriekaištingai. Žinoma, ne visiems turkams tai patinka. Kai protestuotojai birželio pradžioje patraukė į gatves, jie prie vieno žinių kanalo pastato ėmė šūkauti: „Liaukitės vaidinę, kad nieko nevyksta, mes jums irgi galime sumokėti.” Taip protestuotojai pašiepė žurnalistus, kuriems valdžia esą moka, kad jie neskleistų žinių apie demonstracijas.
Bet žurnalistai žino – ignoruoti valdžios „patarimus” reikštų ne šiaip papildomų pajamų nutraukimą, bet galbūt ir karjeros pabaigą. Mat Turkija garsėja liūdnu rekordu – organizacijos „Reporteriai be sienų” duomenimis, Turkijos kalėjimuose kali 36 žurnalistai.
Bet, turkų žurnalistų profsąjungos duomenimis, įkalintų žurnalistų yra kone antra tiek.
Europos žurnalistų federacijos duomenimis, šis skaičius siekia 66 – daugiau nei represijomis pagarsėjusiose šalyse.
Kritikuoji – esi teroristas
Nepaisant tokios statistikos R. T. Erdoganas ir jo rėmėjai neigia, kad Turkijoje persekiojami žurnalistai.
Kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel praėjusį vasarį mėgino iškelti šį klausimą per spaudos konferenciją, R. T. Erdoganas atšovė, jog už grotų sėdi tik saujelė. Esą jie buvo suimti ne dėl straipsnių, o dėl to, kad yra pučistai, kontrabandininkai ir teroristai.
Antai Zeynep Kuray tikina, kad labiausiai taikomasi į kurdų žurnalistus. Jei parašai ką nors gerai apie kurdus – esi įtariamas ryšiais su teroristais.
2011 metų gruodį šią žurnalistę suėmė 5 civiliniais drabužiais vilkintys pareigūnai. Jie iškratė žurnalistės motinos butą, įkišo pačią Z.Kuray už grotų trims paroms. Be jokių kaltinimų ar įtarimų. Vėliau jai buvo pranešta, kad ji apkaltinta priklausymu kurdų teroristinei grupuotei.
Prireikė 8 mėnesių, kol prokurorai suformulavo aiškius kaltinimus. Esą žurnalistė kurstė kurdus sukilti prieš Turkiją.
Z. Kuray pasisekė – kaltinimai subliūško ir ji atsidūrė laisvėję. Bet dešimtys kitų žurnalistų vis dar sėdi už grotų. Jie įtariami terorizmu.
„Turkijos antiteroristiniai įstatymai yra archajiški ir represiniai”, – tikina „Reporteriai be sienų” vadovas Christophe’as Deloire.
Turkijoje į kalėjimą galima sėsti vien už tai, kad esą skleidei teroristų propagandą. Tokius kaltinimus prokurorai paprastai žeria visiems, kurie kritikuoja R. T. Erdogano vyriausybę dėl jos veiksmų prieš kurdų demonstrantus.
Teisėjai iš „tribunolų su specialiomis galiomis” gali interpretuoti įtarimus taip, kaip nori. Arba, kaip įtaria R.T.Erdogano kritikai, taip, kaip nurodo kritikos nepripažįstantis premjeras.
Spaudžia ir baugina
Su savicenzūra kai kurie turkų žurnalistai dar bando kovoti. Antai praėjusį mėnesį, Žiniasklaidos laisvės dieną, prie Turkijos teisingumo rūmų Stambule surengta taiki protesto demonstracija.
Jos metu į orą paleisti 62 aitvarai – kaip simbolis tų turkų žurnalistų, kurie sėdi už grotų. Anksčiau žurnalistai viešu laišku kreipėsi dėl „masinio spaudimo ir bauginimų”.
Tačiau premjeras R. T. Erdoganas tokias akcijas smerkia ir vadina tiesioginėmis atakomis prieš jį patį.
„Jei tai žurnalistika, velniop tokią žurnalistiką”, – reaguodamas į liberalaus dienraščio „Milliyet” paviešintą slaptą dokumentą sakė Turkijos premjeras.
Ir R.T.Erdoganas neapsiriboja vien žodžiais. Leidėjai dažnai sulaukia skambučių iš vyriausybės.
Perspėjimai esą būna labai aiškūs ir konkretūs – kai kurie redaktoriai daugiau nepageidaujami. O jei neklauso, žurnalistams pateikiami ieškiniai. Šiemet jau sukurpti trys tokie ieškiniai.
Karjera nebevilioja
„Islamistai nenori įvairumo žiniasklaidoje”, – sakė garsus tiriamosios žurnalistikos veteranas 43 metų Ahmetas Sikas.
Jis ilgai ir kruopščiai atliko tyrimą apie paslaptingą Guleno judėjimą ir medžiagą sudėjo į knygą. Už tai jis buvo metams įkalintas.
Priežastis – absurdiška: kairuoliškomis pažiūromis garsėjantis A. Sikas esą priklauso dešiniųjų jėgų sąmokslininkams, siekiantiems R. T. Erdoganą nuversti jėga. Dabar A. Sikui kurpiami kaltinimai dėl valstybės tarnautojų bauginimo ir šmeižimo.
Privačiame universitete dėstantis A.Sikas tikina, kad net jo studentai yra įbauginti.
„Visi Turkijos žurnalistai bijo būti atleisti dėl kritiško žodžio, bijo būti areštuoti.
Valdžia bando nutildyti kritikus ir tai jai sekasi. 18 iš 20 mano studentų baigę studijas atsisako žurnalisto karjeros”, – teigė A. Sikas.
Be to, didelės žiniasklaidos bendrovės pačios renkasi savicenzūrą ir jaunuosius žurnalistus ragina apie valdžią rašyti tik gerai, mat taip tikimasi gauti reklamos užsakymų.