Braziliją jau galima vadinti Pietų Amerikos Turkija. Kaip ir turkai savo šalyje, taip ir brazilai masiškai plūsta į gatves.
Mažiausiai vienuolikoje didžiųjų šalies miestų – San Paule, Rio de Žaneire, sostinėje Brazilijoje – protestavo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių.
Tik turkai siunta ant esą demokratiją mindančio islamistų premjero Recepo Tayyipo Erdogano, o brazilai skelbia nusivylimą apskritai visa valdžia. Kodėl?
Juk apie Braziliją pastaraisiais metais pasaulis kalbėjo beveik vien teigiamai – esą sparčiai auganti šalies ekonomika, kuri yra 5-oji pasaulyje, išvedė milijonus žmonių iš skurdo liūno.
Bet pastarieji protestai, regis, parodo, kad daugelio vietos gyventojų kasdienybės skambios pagyros nepasiekė.
Šalis, kurioje kitąmet vyks pasaulio futbolo čempionatas, o 2016-aisiais – vasaros olimpinės žaidynės, piktinasi išsikerojusia korupcija ir didžiuliais mokesčiais.
Pyktis dėl bilietų kainų
Protestai, dabar vadinami didžiausiais Brazilijoje per daugiau nei du dešimtmečius, įsiplieskė gana netikėtai, kai San Paulo valdžia nutarė padidinti vienkartinio autobuso bilieto kainą.
Anksčiau bilietas kainavo 3 realus (3,57 lito), o dabar – 3,2 realo (3,81 lito).
Pareigūnai tuomet pareiškė, kad bilieto kainą reikia kelti atsižvelgiant į infliaciją, kuri oficialiai siekia net 15,5 proc.
Tačiau, regis, nežymus pokytis perpildė brazilų kantrybės taurę. Į protestą prieš brangesnius bilietus praėjusią savaitę susirinko apie 5 tūkst. San Paulo – Brazilijos ekonomikos sostinės – gyventojų.
Galiausiai paskutiniu kantrybės lašu tapo policijos elgesys. Pareigūnai lazdomis mušė protestuotojus, o į minią šaudė guminėmis kulkomis.
Internete pasirodžiusios susirėmimų nuotraukos pribloškė brazilus. Dešimtys žmonių, įskaitant kelis žurnalistus, buvo sužeisti. Tai, ką patyrė keli tūkstančiai, įsiutino šimtus tūkstančių brazilų.
„Daugiau nebegalima kentėti. Pasaulis turi pamatyti, kad viskas čia ne taip puiku, kaip gali atrodyti”, – piktinosi San Paule gyvenanti Juliana.
Atsisako toliau kentėti
Protestai pasikartojo – tik šįsyk rinkosi šimtai tūkstančių žmonių ir kalbėjo jau ne vien apie viešojo transporto bilietų kainas.
Didžiausia minia sumirgėjo San Paule – čia gatvėmis karnavalo ritmu pražygiavo 65 tūkst. žmonių. Būgnininkams mušant ritmą, brazilai skandavo šūkius, nukreiptus prieš korupciją.
Demonstrantų nestigo ir sostinėje Brazilijoje, kur jie taikiai susirinko prie Nacionalinio Kongreso pastato. Kai kurie protestuotojai užsiropštė ant jo stogo.
Apie nedidelius, bet kruvinus neramumus šįkart paskelbta tik Rio de Žaneire – ten per riaušes sužeista per 30 žmonių, aistros liejosi Porto Alegrėje ir Belo Orizontėje.
„Visa tai mūsų bendras šauksmas, kad esame nepatenkinti”, – teigė Maria Claudia Cardoso, į protestą San Paule atėjusi su 16-mečiu sūnumi Fernando.
„Mus žudo vyriausybės mokesčiai. Bet kai ryte išeiname iš namų į darbą, nežinome, ar vakare grįšime, – aplink vien tik smurtas. Vaikams nėra gerų mokyklų.
Mūsų ligoninės siaubingos. Klesti korupcija. Šie protestai įeis į istoriją – politikai supras, kad mes atsisakome toliau kentėti”, – dėstė M. C. Cardoso.
Daugelis taip pat skundžiasi dėl to, kiek daug pinigų yra sukišama į pasirengimą pasaulio futbolo čempionatui ir olimpinėms žaidynėms. Esą lėšų labiau reikia švietimui ir sveikatos apsaugai.
„Valdžiai žmonės tiesiog nerūpi. Esame turtinga šalis, turinti daug potencialo, bet pinigai nepasiekia tų, kuriems jų labiausiai reikia”, – teigė 26 metų fotografė Manoela Chiabai.
Policija smurto nebenaudoja
Keiksnojama Brazilijos valdžia gali graužtis nagus, mat neramumai kilo itin netinkamu laiku. Pirmadienio protestai nugriaudėjo šalyje kaip tik vykstant futbolo Konfederacijų taurės varžyboms.
Po mėnesio į Braziliją atvyksta popiežius Pranciškus.
Todėl visai pagrįstai baiminamasi dėl gausybės į Braziliją atvykstančių turistų saugumo.
Tiesa, protestuotojai pirmadienį elgėsi kur kas ramiau nei praėjusią savaitę, kai San Paule dužo pastatų langai, o sienos sumirgėjo nešvankiais grafičiais.
Eitynės San Paule apskritai priminė didžiulį šeiminę iškylą.
Demonstrantai ovacijomis pasveikino grupę jaunų motinų, su savo atžalomis atvykusių paremti protestuotojų.
Taktiką pakeitė ir policija. San Paule smurto vengta – nors minioje knibždėjo daug policininkų, jie protestuotojams netrukdė. Tiesa, žmonės per garsiakalbius buvo įspėti nenaikinti svetimos nuosavybės – parduotuvių, bankų.
Raminantis ir prezidentės Dilmos Rousseff tonas. Ji pareiškė, kad „taikūs protestai yra teisėta demokratijos dalis. Jaunimui natūralu dalyvauti demonstracijose”.
Į demokratiją – taip pat po protestų
Buvusioje Portugalijos kolonijoje Brazilijoje demokratija galutinai įsitvirtino tik praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Nuo 1964 metų šalį valdęs karinis režimas vykdė nacionalistinę, opozicijos komunizmui politiką. Nors ekonomika vystėsi gana sparčiai, maždaug 1983-iaisiais Braziliją užklupo krizė.
Tais metais, šalies bendrajam vidaus produktui susitraukus 5 proc., į gatves didžiuosiuose miestuose išėjo milijonai brazilų. Kadangi chuntos parinktas prezidentas Joao Figueiredo po operacijos ilsėjosi JAV, žmonės ėmė reikalauti tiesioginių prezidento rinkimų.
1984 metais Kongresas teisės šalies piliečiams patiems rinkti prezidentą nesuteikė, todėl masiniai protestai tęsėsi.
Tiesa, kitąmet karinis režimas leido opozicijos kandidatui Tancredo Nevesui dalyvauti prezidento rinkimuose parlamente.
T.Nevesas balsavimą laimėjo didžiule persvara, bet naktį prieš inauguraciją susmuko ir mirė. Prezidento postas buvo perleistas Jose Sarney – ilgamečiam chuntos rėmėjui.
Galiausiai pirmieji tiesioginiai prezidento rinkimai įvyko 1989 metais. Juos laimėjęs Fernando Colloras de Mello pamažu įvedė demokratines reformas Brazilijoje.