A.Sharono būklė pablogėjo, trinka jo „gyvybinių organų“
veikla, ketvirtadienį pranešė ligoninė, kurioje jis guli nuo 2006
metų sausio 4 dienos, kai jį po insulto ištiko koma.
Šio 85 metų politiko karjera – išskirtinė ir prieštaringai
vertinama – truko daugiau kaip pusę amžiaus, ir jos tikslas buvo
ginti šalies saugumą.
A.Sharonas kartą apsisprendė laikytis įsitikinimo, kad
Izraeliui reikia atsiskirti nuo palestiniečių ir vienašališkai
nuspręsti dėl savo sienų. 2005 metų rugsėjį, po 38 metus
trukusios okupacijos, išvedęs Izraelio pajėgas ir naujakurius iš
Gazos Ruožo, A.Sharonas paliko savo dešinės pakraipos partiją
„Likud“ ir įkūrė centristų partiją, kuriai numatė
įgyvendinti, jo nuomone, istorinę užduotį.
Tačiau, kai jį ištiko koma, Gazos Ruožo kontrolę perėmė
islamistų judėjimas „Hamas“, kuris 2007-ųjų birželį
sutriuškino jėgas, lojalias nuosaikiam palestiniečių prezidentui
Mahmudui Abbasui, ir kuris iš esmės įsteigė
islamistų teritoriją Izraelio pasienyje.
A.Sharonas taip pat garsėja prieštaringai vertinama Izraelio
1982 metų invazija į Libaną, per kurią žuvo maždaug 20 tūkst.
žmonių.
2006 metais, po 34 dienas trukusio karo tarp Izraelio ir šiitų
kovotojų grupuotės „Hizbollah“, tarpininkaujant Jungtinėms
Tautoms (JT) Libane įsigaliojo ugnies nutraukimas. Pati
„Hizbollah“ buvo įkurta po 1982 metų invazijos, kuriai
A.Sharonas vadovavo kaip gynybos ministras.
A.Sharonas gimė 1928 metų vasario 27 dieną britų valdytoje
Palestinoje. Jo tėvai buvo iš Baltarusijos.
Pats save jis vienu žodžiu apibūdino autobiografijos
pavadinimu: „Karys“.
Pirmą kartą premjeru jis buvo išrinktas 2001-ųjų vasarį,
keliais mėnesiais anksčiau apsilankęs Al Aksos mečetės komplekse
Jeruzalėje, kurį žydai vadina Šventyklos kalnu. Tas apsilankymas
ir musulmonams, ir judėjams šventoje vietoje išprovokavo antrąjį
palestiniečių sukilimą.
Nors jo administracija iš pradžių buvo laikoma didžiausia
jėgos šalininke per Izraelio istoriją, mažiau nei po ketverių
metų ji išvedė iš Gazos Ruožo pajėgas ir iškeldino iš ten
naujakurius.
Nesutaikomi priešai
Šitas atsitraukimas iš 1967 metais okupuotos palestiniečių
teritorijos pelnė A.Sharonui pagyrų visame pasaulyje, bet
nesutaikomais priešais pavertė buvusius draugus ir sąjungininkus
dešiniųjų nacionalistų stovykloje.
Tačiau niekas negalėjo išteisinti A.Sharono jo priešininkų
palestiniečių akyse. Kai jis 2006-aisiais patyrė insultą, netrukus
„Hamas“ pareiškė, kad Artimiesiems Rytams bus geriau be jo.
Panašiai ir jo kritikai iš Izraelio dešiniųjų laikė jį
išdaviku, kurio strategija padėjo perduoti valdžią Gazos Ruože
judėjimui „Hamas“.
A.Sharonas išgarsėjo Izraelio karuose su arabų valstybėmis -
represalijomis ir tendencija viską daryti pagal savo norus.
Jis buvo generolas per 1967 metų Šešių dienų karą, o
1973-iaisiais buvo atšauktas iš atsargos dalyvauti Jom Kipuro kare,
kurio metu jo pajėgos kirto Egipto Sueco kanalą.
Dėl stiliaus ir sudėjimo „buldozeriu“ vadintą A.Sharoną
arabai prisimena kaip „Beiruto skerdiką“ – dėl palestiniečių
pabėgėlių žudynių Sabroje ir Šatiloje, kurias, stebint
izraeliečių pajėgoms, vykdė viena Libano grupuotė.
Tai galiausiai kainavo jam postą – jis buvo priverstas
atsistatydinti, nes buvo laikomas „netiesiogiai atsakingu“ už
minėtą žudymą.
Tačiau jis liko ministrų kabinete ir atkūrė savo reputaciją,
pirmiausia – kaip infrastruktūros, o paskui – kaip užsienio
reikalų ministras, o 2000-aisiais tapo „Likud“ lyderiu.
2005 metų lapkritį jis išėjo iš „Likud“ ir įkūrė
naują partiją „Kadima“, nusivylęs radikaliųjų pažiūrų
šalininkais, kurie nepritarė pasitraukimui iš Gazos Ruožo ir bet
kokioms tolesnėms nuolaidoms okupuotame Vakarų Krante.
Tai padaręs A.Sharonas iš esmės performavo Izraelio politinį
kraštovaizdį.
Jo lošimas pasiteisino per 2006 metų kovo rinkimus, kai
„Kadima“ pateko į Izraelio istoriją kaip pirmoji nauja partija,
laimėjusi pirmuosius savo rinkimus.
Tačiau jo asmeninį gyvenimą paženklino tragedija. Pirmoji
žmona Margalith žuvo per automobilio avariją 1962
metais.
Antroji A.Sharono žmona – Margalith jaunesnioji sesuo Lily
– mirė nuo vėžio 2001 metais, o vienas iš trijų jo
sūnų 1967-aisiais mirė po nelaimingo atsitikimo, žaisdamas su
tėvo šautuvu.