Ypač Vokietijoje, kuri dar Antrojo pasaulinio karo metais siuntė homoseksualus į krosnis, o dabar besibučiuojantys gėjai Berlyno centre daugelio netrikdo. Bet daugėja nemalonių atvejų, kai šios šalies homoseksualai vėl ima svarstyti: ar jų visuomenė tikrai liberali?
Baugino AIDS grėsme
Netoli Frejungo, Bavarijos miško pakraštyje, vyriškių pora, norėjusi atidaryti restoraną, praėjusių metų pradžioje gavo anoniminį laišką: „Nė negalvokite, mums tokių kaip jūs čia nereikia.“
Po to buvo kiti grasinimai, klaidingas pranešimas apie mirtį ir atviras, bet anoniminis laiškas, kuriame buvo tvirtinama, kad vienas šių vyriškių esąs ŽIV turėtojas.
Juk tapęs restorano šeimininku visus svečius užkrėsiąs AIDS. Restoranas taip ir nebuvo atidarytas.
Ar gali taip būti, kad tolerantiškoje šalyje laisvų piliečių valią palaužia būrelis homofobų? Juk istorija dėl restorano visiškai nesiderina su teigiamu vokiečių požiūriu į jo prisipažinimą.
Kas slypi už pagarbos?
Po to, kai buvęs Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės žaidėjas Th.Hitzlspergeris laikraštyje „Die Zeit“ viešai pripažino esąs homoseksualus, pasipylė teigiamos reakcijos banga.
„Pagarba“, – rašė „Die Tageszeitung“. „Pagarba“, – antrino „Bild“. Tokios bendros nuomonės abu laikraščiai būna retai. Vis dėlto lytinių mažumų klausimas universalus. Iš pradžių atrodė, kad vienos nuomonės buvo ir visa Vokietija: pagaliau drąsus poelgis.
Džiugesys buvo toks didelis, kad, atrodo, pranoko jo priežastį. Buvęs futbolo profesionalas prisipažino esąs homoseksualus.
Ar tai pasauliui jau toks svarbus faktas?
Žinoma, tai pažanga, kai tampa aišku, jog homoseksualumo esama ir futbolo pasaulyje. Iki šiol joks Th.Hitzlspergerio lygio žaidėjas taip atvirai nebuvo prabilęs.
Bet džiugesys turėjo ir kitą potekstę: esame tokie nepaprastai liberalūs, kad galime net džiaugtis apie savo homoseksualumą viešai prabilusiu futbolininku.
Vyrauja išankstinė nuomonė
Taigi Vokietija kur kas geresnė už Rusiją, kur homoseksualai atvirai diskriminuojami, už Prancūziją, kur šimtai tūkstančių protestavo prieš gėjų santuokas.
Jaučiamas palengvėjimas dėl to, kad džiūgavimas nuslėpė viską: priešiškumą, diskriminavimą, stereotipinį mąstymą. O jis yra, nors ir užslėptas. Ir tai tapo akivaizdu.
„Bild“ šaukė „Pagarba“, bet jų vedamųjų autorius Franzas Josefas Wagneris rašė Th.Hitzlspergeriui: „Niekas nemanė, kad jūs esate homoseksualus. Jūs buvote atletiškas, jėga trykštantis žaidėjas.“
Už susižavėjimo profesionalo žaidėjo poelgiu slėpėsi neigiama išankstinė nuomonė. Atrodo, kad F.J.Wagneris manė, jog homoseksualus futbolininkas po aikštę turėtų slampinėti, būti minkštakūnis, suglebęs verkšlentojas.
Gal net segėti liemenėlę, o baisu ir pagalvoti apie tai, kas vyktų persirengimo kambariuose bei duše.
O juk „Bild“ vedamųjų autorius privalėjo paskaityti Th.Hitzlspergerio žodžius „Die Zeit“: „Juk tai gryna nesąmonė, kad homoseksualai yra nevyriški. Su šia neigiama išankstine nuomone susiduriama nuolat.“
Dvejopas požiūris į realybę
Tuo metu, kai Th.Hitzlspergeris buvo šlovinamas, didžiosios Badeno-Viurtembergo bažnyčios pranešė, jog nenorėtų, kad vaikams mokyklose būtų aiškinama apie homoseksualumą.
Nenuostabu, kad Bažnyčia taip kalba. Bet paradoksalu, kad racionalieji vokiečiai, nepaisant savo liberalumo kai kuriais klausimais, tebėra itin konservatyvūs.
Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra griežtai prieš įsivaikinimo teisę homoseksualioms poroms.
Nors nė kiek neprieštaravo, kad jos vyriausybėje dirbtų atvirai apie savo homoseksualumą skelbiantys politikai, tarp jų ir buvęs užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle. Ar tikrai Vokietijoje esama pagrindo džiūgauti?
Mokytojai priešinasi brukimui
Antai pradinės mokyklos mokytojas Gabrielis Stangle pareiškė susirūpinimą dėl Badeno-Viurtembergo žemės mokinių. Švarcvalde gyvenantis 41 metų mokytojas 2013 metų lapkritį internete paskelbė peticiją, kuri iki penktadienio vakaro sulaukė 90 tūkst. parašų.
Jo akcijos šūkis: „Ateitis – atsakomybė – mokymasis: jokio 2015 metų švietimo plano su vaivorykštės ideologija“. Mokytojas baiminasi lytinio „perauklėjimo“.
G.Stangle piktina „žaliųjų ir raudonųjų“ žemės vyriausybė, kuri šiuo metu parengė bendrojo lavinimo mokykloms švietimo planą ir ten nori įteisinti „pritarimą seksualinei įvairovei“.
Mokiniai turėtų būti mokomi suvokti lyčių skirtumus, lytinę tapatybę ir orientaciją. Šio švietimo plano tikslas – dėti visas pastangas, kad būtų galima įgyvendinti „lygybę ir teisingumą“.
Pasak G.Stangle, krinta į akis priešingybė ligšioliniam sveikam auklėjimui. Jis teigia, kad trūksta „visiškai etiško negatyvių šalutinių lesbiečių, homoseksualų, biseksualų, transseksualų gyvenimo būdo reiškinių atspindėjimo.
Pavyzdžiui, kodėl nekalbama apie didelę homoseksualų savižudybių grėsmę, padidėjusį polinkį į alkoholį ir narkotikus ar didelį ŽIV infekuotųjų skaičių?
Kodėl kalbėdami apie lygybę ir teisingumą mokytojai turi nutylėti apie kur kas trumpesnę homoseksualių ir biseksualių vyrų gyvenimo trukmę, didesnę psichikos ligų grėsmę?
Tiesa, dauguma pasirašiusiųjų gyvena kaimo, konservatyviose šalies pietvakarių vietovėse ir didžioji dalis nori likti anonimai. Kai kurie pasirašo išgalvotais vardais, labai atvirai rodančiais jų pažiūras, pavyzdžiui, „Nekenčiantis gėjų“.
Politikai irgi šiaušiasi
Badeno-Viurtembergo žemės kultūros ministro socialdemokrato Andreo Stocho nuomone, minėta peticija neteisinga ir diskriminuojanti.
„Tvirtinimas, kad Kultūros ministerija nori mokinius perauklėti, – visiškas absurdas. Mes norime mokyti vaikus atvirumo ir tolerancijos“, – sakė A.Stochas.
„Galiu suprasti baimes, – sakė Štutgarto koalicijos frakcijos vadovas Peteris Haukas. – Bet mane trikdo tai, kad Badeno-Viurtembergo žemės vyriausybė lytinę įvairovę iškelia iki svarbiausio principo. Šis per didelis siekis yra nepateisinamas.“
Vaikų auklėjimas esą turi būti orientuotas į krikščioniškąsias ir europietiškas švietimo ir kultūros vertybes, kaip įrašyta Badeno-Viurtembergo žemės konstitucijos 16-ajame straipsnyje.
Panašus ir Bažnyčios požiūris. „Vaikams ir paaugliams negalima daryti įtakos, kai jie ieško savo lytinės tapatybės“, – skelbiama bendrame Badeno-Viurtembergo žemės katalikų ir protestantų paaiškinime.
Kultūrinės kovos laukas
Žymus Frankfurto mokslininkas Volkmaras Siguschas, nagrinėjantis lytinius klausimus, Badeno-Viurtembergo žemės švietimo planą laiko „pavėluotu žingsniu aiškinant vaikams ir paaugliams kultūrinį normalumą mūsų šalyje“.
Pasak jo, lytinės įvairovės tema turi būti skubiai ir neatidėliotinai apnuoginta, kad vaikai galėtų nebijodami seksualiai vystytis.
Atrodo taip, lyg Badeno-Viurtembergo žemė pateko tiesiai į kultūrinės kovos lauką – ir visa tai Th.Hitzlspergerio laikais.
Keičiasi net tradicijos. Pavyzdžiui, homoseksualų eitynių metu „žaliųjų ir raudonųjų“ Badeno-Viurtembergo žemės vyriausybė 2013-ųjų liepą leido virš Naujosios pilies Štutgarte plevėsuoti vaivorykštės spalvų vėliavai.
Šį solidarumo su gėjais ir lesbietėmis ženklą Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) politikas, Badeno-Viurtembergo žemės parlamento narys Winfriedas Mackas pavadino per ryškiu.
Jis kritikavo akciją kaip „nevertą ir kvailą“. Anot jo, virš pilies turi plevėsuoti tik žemės vėliava.
Su priešiškumu netradicinės lytinės orientacijos asmenims susidūrė ir auklėtoja Tanja Junginger, kuri nustatytam laikui buvo priimta dirbti į katalikų darželį Noi Ulme.
Po to, kai ji atskleidė esanti lesbietė, jos pirmoji sutartis dėl tariamai „nenormalaus gyvenimo būdo“ nebuvo pratęsta.
Santuokų klausimo dar nekėlė
Homoseksualūs vyrai Vokietijoje iki šiol negali būti kraujo donorais, nors medicininiu požiūriu nėra jokios priežasties homoseksualus iškart išbraukti iš kraujo donorų neatlikus testų.
Bet gal paminėti priešiškumo homoseksualams atvejai yra tik pavieniai? Žinoma, Vokietijos visuomenė iš esmės tapo tolerantiškesnė, pirmiausia didžiuosiuose miestuose.
Kai gėjai bučiuojasi Berlyne esančioje Paryžiaus aikštėje, niekas nebekreipia dėmesio. Normalu. Bet už to visada slepiasi tylus, neaiškus priešiškumas, kuris nusidriekia į plačius sluoksnius, taip pat ir į politiką.
Kai per praėjusius rinkimus kanclerės A.Merkel vienas vyriškis paklausė dėl įsivaikinimo teisės homoseksualams, ji atsakė: „Nesu įsitikinusi, ką tai duos vaiko gerovei.“
Jau anksčiau nedideliame ratelyje A.Merkel buvo išreiškusi savo nepasitenkinimą šia tema. Kanclerė nėra priešiškai nusiteikusi homoseksualų atžvilgiu ir palaiko draugiškus santykius su G.Westerwelle, kuris vienas pirmųjų žinomų Vokietijos politikų pareiškė esąs homoseksualus.
Vis dėlto homoseksualų įsivaikinimo teisė nebuvo įtraukta į koalicijos sutartį. Vokietijos socialdemokratų partija pasisakė už tai, bet įsitraukti į didelę kovą dėl tokio prieštaringo klausimo nenorėjo.
Žinoma, viešai A.Merkel gyrė Th.Hitzlspergerio prisipažinimą. Bet ar to iš viso reikia?
„Kokia nauda iš vertų pagyrimo ponios A.Merkel žodžių, jei, nepaisant to, vis dar esama nevienodos elgsenos? Koalicija turėtų pagalvoti, ar dabar jai nereikėtų surengti debatų savo pasenusiai pozicijai apsvarstyti. Vietoj pagiriamųjų žodžių reikalingi politiniai veiksmai“, – sakė socialdemokratas Sonke Rixas.
Beje, koalicijos sutartis tam nekliudo.
„Bet nevienoda įsivaikinimo teisė homoseksualams yra diskriminacija“, – įsitikinęs S.Rixas.
Neprieštarauju, bet...
Vis dėlto Vokietijos valdantieji turi savo homoseksualias žvaigždes – buvusį Hamburgo burmistrą Ole von Beustą ir sveikatos reikalų politiką Jensą Spahną.
Bet galiausiai konstitucinis teismas nusprendė, kad homoseksualios ir heteroseksualios partnerystės ir santuokos, kai sutuoktiniai pasuka skirtingais gyvenimo keliais, mokesčių požiūriu būtų traktuojamos vienodai.
Vienas ryškiausių konservatyvių koalicijos partnerių bruožų – skeptiškas požiūris į tų pačių lyčių santykius.
Jis nėra atvirai priešiškas homoseksualams, bet vis dar toks, kokį galima perteikti buvusio frakcijos vadovo Friedricho Merzo žodžiais: „Neturiu nieko prieš homoseksualus tol, kol man nereikia dalyvauti.“
Homoseksualų teisių sureikšminimas ir kišimas į svarbiausių prioritetų sąrašus erzina politikus, mat jie priversti kone nuolat kalbėti apie tai, kas aktualu nedaugeliui.
„Aš homoseksualus.“ Tokį vokiečių futbolininko Thomo Hitzlspergerio prisipažinimą Vokietija iš pažiūros sutiko palankiai ar net džiugiai. Tačiau išgirtoji vokiečių tolerancija jaučiama ne visur.