Tą akimirką kvapą sulaikė visas liepsnojantis Maidanas. Sukilėlių barikados nutilo, lazdos nustojo plakti metalines plokštes, atrodo net juodos degančių padangų liepsnos trumpam nustojo kunkuliuoti ir pakibo ore. Atrodė, kad į priešakines protestuotojų pozicijas atsigręžė ne tik visas Kijevas, Ukraina, bet ir visas pasaulis.
Vos vieno „Berkut“ pareigūno lydimas generolas priėjo taip arti, kad kiekvienas priešakinėse pozicijose stovėjęs sukilėlis galėjo pačiupti jo ranką ir užduoti klausimą. Vadas neprisistatė, tačiau greičiausiai tai buvo milicijos generolas-majonas Viktoras Babenko.
„Aš atėjau čia tam, kad parodyčiau, jog mes esame tokie patys žmonės, mes tos pačios šalies piliečiai“, - tvirtai, griausmingu balsu pasakė generolas. Tai sakydamas jis žvilgsniu bandė nusvilinti visus paišinus veidus priešakinėse barikadose.
Akimirkai stojo tyla.
Tačiau šita tyla buvo prieš audrą - po kelių sekundžių į generolą pradėjo skrieti tuzinai klausimų: kodėl jūs ginate tuos banditus, kodėl jūs žudote savo brolius, kodėl jūs ten stovite, už ką jūs kovoje, ar pagalvojate apie savo šeimą. Į tuos klausimus svarbus pareigūnas atsakydavo generoliškai šypsodamasis.
„Tu gyveni demokratinėje valstybėje? - pagavęs vieną protestuotoją už alkūnės šovė generolas. Matyt, taip jis norėjo parodyti, kad tai jis kontroliuoja situaciją. - Prašau nemėtykite į mano vyrus akmenų ir Molotovų, laikykitės tvarkos. Jūs čia stovite - mes jūsų neliečiame. O mes stovime ten (parodė į „Berkut“ pozicijas). Mes dirbame savo darbą.“
„Generole, o jūs galite duoti vyro garbės žodį, kad jūs nešaudysite į mus?“, - suriko kažkuris iš sukilėlių, prilipusių prie suodinų barikadų.
„Aš duodu garbės žodį, kad mano vyrai nešaudys į jus pagal mano įsakymą. Bet jeigu bus įsakymas iš aukščiau, tai įsakymas yra įsakymas, mes darome savo darbą“, - ramiai atsakė milicininkas. Sukilėlių barikados subruzdėjo.
„Generole, jei jūs mylite savo šalį, gal norite su mumis sugiedoti himną?“, - staiga suriko vienas protestuotojas. Iš jo balso buvo galima suprasti, kad jis nenorėjo provokuoti pareigūno. Tas vyras buvo pavargęs, išsekęs, o jo balse skambėjo kažkokia sunkiai apčiuopiama taikos viltis.
Pareigūnas nepasimetė, nusiėmė kepurę, žengė žingsnį arčiau to sukilėlio ir įsmeigė rudas akis į jį. Stojo tyla, kurią po kelių akimirkų suplėšė šimtų protestuotojų balsai. Pavargę, purvini, prakaituoti sukilėliai traukė šalies himną kartu su priešų vadu. Atrodė, kad kiekvienas protestuotojų ir generolo žodis veržiasi lyg pagreitį įgavusi raketa. Šitą dramatišką akimirką nė vienas iš vyrų neatitraukė žvilgsnių.
„Paplokime generolui“, - suriko vienas iš sukilėlių lyderių, kai šis keistas ir magiškas įvykis baigėsi. Minia pradėjo ploti, o milicijos vadovas atidavė pagarbą ir per purvą nubrido prie „Berkut“ pozicijų.
