Vakarų Afrikoje išplitęs virusas jau nusinešė mažiausiai 887 žmonių gyvybę.
Susirūpinęs Pasaulio bankas iškart paskelbė, kad skirs 200 mln. JAV dolerių labiausiai kenčiančioms šalims – Liberijai, Siera Leonei ir Gvinėjai.
Galbūt ši parama trims valstybėms ir padės suvaldyti ligos plitimą ir sumažinti Ebolos viruso protrūkio ekonominį poveikį. Bet kai kurių žmonių gyvenimas jau pasikeitė – greičiausiai labai ilgam.
24-erių Jamila su Ebolos hemoragine karštlige kovojo 12 dienų. Kai galiausiai pasveiko, su džiaugsmu grįžo į gimtąjį miestą – Gvinėjos sostinę Konakrį.
Be reikalo – čia jauna moteris buvo sutikta itin šaltai. Jamila, mokykloje dirbusi filosofijos mokytoja, buvo atleista iš darbo, nes švietimo įstaigos vadovai išsigando, kad ji gali užkrėsti mokinius.
„Žmonės į mane žiūrėjo taip, lyg būčiau prisikėlusi iš mirusiųjų, lyg būčiau zombis. Su manimi bendrauti nenorėjo niekas, išskyrus mano giminaičius“, – pasakojo Jamila, net neatskleidžianti savo pavardės dėl galimo persekiojimo.
Ji baiminasi, kad prietaringi afrikiečiai gali ją kur nors užrakinti ar net nužudyti.
„Viruso paveiktose šalyse daug žmonių vis dar mano, kad Ebolos virusas yra kažkokia magija arba kad medikai patys slapta platina užkratą.
Kitiems gėda dėl šeimos narių, užsikrėtusių virusu, todėl pastarieji yra slepiami ir nesulaukia gyvybiškai reikalingos pagalbos.
Ten taip pat nežinoma, kaip saugiai palaidoti mirusiuosius nuo šios ligos – virusu galima užsikrėsti vien palietus jo nešiotojo kūną“, – teigė JAV Kolumbijos universiteto epidemiologas Stephenas Morse’as.