Tam, kad pakankamai tiksliai nuspėtume, kaip vystytis situacija Rusijoje, derėtų atkreipti dėmesį į Venesuelą, siūlo I.Jakovina.
Abi šalys beveik visiškai priklauso nuo angliavandenilių eksporto, abi – kiaurai korumpuotos kleptokratijos, kurias valdo nekompetentingas „įpėdinis“, paveldėjęs postą iš savo pirmtako.
Ir Rusijoje, ir Venesueloje režimą remia liumpenizuota rinkėjų dalis, gaunanti išmaldą iš valstybės, o opoziciją sudaro save aprūpinti sugebanti vidurinioji klasė. Abi valstybės konfrontuoja su JAV ir draugauja su kitomis tarptautinio paribio valstybėmis, pavyzdžiui, viena su kita. Kritus naftos kainoms, abiejose šalyse prasidėjo rimtos problemos.
Venesuelos biudžetas planuotas skaičiuojant aukštą (per 100 dolerių už barelį) naftos kainą, o lėšos, gautos už naftos eksportą, sudaro maždaug 96 proc. visų šalies valiutinių įplaukų. Už naftos dolerius maitinosi ne tik valdančioji viršūnėlė, bet ir ją palaikančios apačios.
Valdžia finansavo specialias parduotuves, kuriose varguoliai galėjo apsipirkti ypatingai mažomis kainomis, o subsidijuojamas benzinas degalinėse dalytas beveik už dyką.
Kai naftos dolerių srautas išseko, neoficialusis dolerio kursas staiga šovė į padanges, tuo pačiu sumažindamas importą. Dar iki to momento infliacija viršijo 63 proc, o po naftos kainos kritimo, iki metų galo ji greičiausiai perlips ir 100 proc. ribą.
Paaiškėjo, kad šalies ekonomika yra siaubingai monopolizuota ir visiškai nekonkurencinga, beveik nieko negaminanti savarankiškai: Venesueloje kilo elementarių prekių, tokių kaip sviestas ar tualetinis popierius, deficitas. Bruzdėti pradėjo ne tik vidurinioji klasė, bet ir liumpenizuotos apačios bei valstybės tarnautojai, įprastai palaikiusieji režimą.
Dar blogiau: apimti panikos investuotojai šoko skubiai atsikratyti Venesuelos valstybės obligacijų ir privačių kompanijų akcijų. Paaiškėjo, kad valstybės aukso ir valiutos rezervai iš dalies buvo išvogti, o iš dalies nerealūs – prifantazuoti, todėl priekyje ėmė šviesti hiperinfliacijos ir šalies defolto perspektyva.
Susiklosčius tokiai situacijai Venesuelos vyriausybėje kilo karšta diskusija. Vieni ministrai siūlo liberalizuoti valiutos rinką, devalvuoti nacionalinę valiutą – bolivarą, paleisti dirbtinai palaikomas žemas kainas, tikindami, kad tik taip galima išgelbėti skęstančią šalies ekonomiką. Jų oponentai visiškai pagrįstai tam prieštarauja, aiškindami, kad liberalizavimas žaibiškai nuskurdins gyventojus, pripratusius nieko neveikti ir gyventi iš valstybės paramos.
Kol kas Venesueloje nuspręsta nieko nedaryti, o vietoje skrandžių užpildyti piliečių smegenis propaganda. Prezidentas Nicolasas Maduro paskelbė apie dviejų iš karto kampanijų pradžią. Pirmoji kampanija – kovos su korupcija valdančiųjų viršūnėlių gretose, pavadinimu „Revoliucionierius negali būti kyšininkas“.
Antroji – kovos su nusikalstamumu, pagal kurį Venesuela užima antrą vietą pasaulyje. Pirmoji kampanija kol kas be rezultatų, o antrosios nauda irgi neženkli.
Sudėjus viską gaunama daugeliui rusų iki skausmo pažįstama situacija: buvęs autobuso vairuotojas N.Maduro dideliu greičiu veža savo šalį skardžio link, nukreipdamas keleivių dėmesį kalbomis apie tai, koks sąžiningas ir didvyriškas kovotojas su Amerika bei jos pasireiškimais jis yra.
Nedaugelį tų, kurie mėgina sušukti, kad priekyje skardis, kiti keleiviai arba išmeta iš važiuojančio autobuso, arba užkemša burną ir pririša prie sėdynės. Tačiau nei vienas, nei kitas veiksmas niekaip nepakeis neišvengiamo finalo.
