D.Cheney, kuris ėjo viceprezidento pareigas George'o W.Busho administracijoje, kai buvo naudojami „sugriežtinti tardymo metodai“, tvirtino, kad ta programa buvo visiškai pateisinama.
„Darėme būtent tai, ką reikėjo padaryti, kad sučiuptume atsakinguosius už rugsėjo 11-osios (teroro išpuolius) ir užkirstume kelią tolesnei atakai. Ir mums pasisekė abiem atvejais“, – jis sakė televizijai „Fox News“.
Antradienį paskelbtoje griežtoje 500 puslapių ataskaitoje sakoma, kad CŽV vykdyti įtariamų džihadistų judėjimo „al Qaeda“ narių tardymai, įskaitant mušimus, „rektalinę rehidrataciją“ ir trukdymą užmigti – buvo daug brutalesni negu iki šiol buvo pripažinta, tačiau nepadėjo išgauti naudingos informacijos.
CŽV sąmoningai klaidino Kongresą ir Baltuosius rūmus, tikindama, kad jos tardytojams pavyko išgauti svarbios informacijos, nors tai nebuvo tiesa, sakoma ataskaitoje.
D.Cheney tuos pareiškimus itin aštriai pasmerkė.
„Ataskaita pilna šlamšto, atleiskit man. Vakar sakiau „nesąmonių“ – bet leiskit man naudoti tikrąjį žodį“, – piktinosi jis.
Pasak D.Cheney, Senato tyrimas buvo „giliai ydingas“ – per jį „nepasivarginta apklausti svarbiausių žmonių, susijusių su ta programa“.
Ataskaitoje, kurioje išdėstyti faktai išprovokavo pasipiktinimą visame pasaulyje, taip pat sakoma, kad G.W.Bushas buvo supažindintas su tos programos detalėmis tik 2006 metais, praėjus ketveriems metams po to, kai CŽV pradėjo naudoti tuos tardymo metodus prieš įtariamus teroristus. Dokumente nurodoma, kad tuomet prezidentas „sakė pasijutęs nepatogiai“.
D.Cheney neigė, kad ši informacija buvo slepiama nuo G.W.Busho, sakydamas, kad tuometis prezidentas „iš tikrųjų buvo neatsiejama tos programos dalis ir turėjo ją patvirtinti“.
Vis dėlto paklaustas, ar G.W.Bushas nuodugniai žinojo, kaip naudojami tie tardymai, D.Cheney kalbėjo aptakiau: „Mes aptarėme metodus. Iš mūsų pusės nebuvo pastangų jį nuo to atriboti.“
D.Cheney leido suprasti, kad kvočiant svarbiausius įtariamuosius, tokius kaip prisipažinusį rugsėjo 11-osios atakų sumanytoją Khalidą Sheikhą Mohammedą, tardytojai turėjo elgtis griežtai.
„Ką mes turėjom daryti? Pabučiuoti jį į abu skruostus ir paklausti: „Gal teiktumėtės pasakyti mums, ką žinote?“ – Aišku, kad ne“, – sakė jis.
