JAV prezidentas Barackas Obama praeitais metais
leido savo administracijai pradėti parengiamąsias diskusijas su
Kubos pareigūnais, bet norėjo, kad tos derybos vyktų į šiaurę
nuo JAV sienos, toliau nuo akylų Vašingtono žiniasklaidos akių.
Iki 2013-ųjų birželio Kanadoje buvo surengtos tiesioginės
derybos dėl JAV santykių normalizavimo su komunistų vadovaujama
sala, o vėliau tarp abiejų šalių įvyko „virtinė diskusijų“,
sakė vienas aukšto rango JAV administracijos pareigūnas.
Per maždaug pusantrų metų vykusį procesą abi pusės
išnaudojo „daugelį“ ryšių kanalų, įskaitant JAV interesų
sektorių Havanoje ir Kubos interesų sektorių Vašingtone, taip pat
abiejų šalių misijas prie Jungtinių Tautų (JT).
Itin svarbiu katalizatoriumi reikšmingesnėms diskusijoms tapo
šių metų vasaros pradžioje išsiųstas, anot pareigūno, „labai
retas“ popiežiaus kreipimasis į B.Obamą ir Kubos prezidentą
Raulį Castro.
Vatikano pranešime sakoma, kad Pranciškus savo laiškuose abiem
lyderiams „paragino juos išspręsti humanitarinius klausimus,
rūpimus abiem šalims, įskaitant kai kurių kalinių padėtį, kad
būtų inicijuota nauja fazė santykiuose tarp abiejų šalių“.
Iki spalio abiejų šalių atstovai patogiai įsikūrė Vatikane,
kur Šventasis Sostas „suteikė savo gerus biurus, skatindamas
konstruktyvų dialogą dėl delikačių klausimų“, nurodė
Vatikanas.
Ši nauja aplinka padėjo rasti „sprendinius, priimtinus abiem
šalims“, pridūrė Vatikanas, kuris buvo vienintelė išorinė
vyriausybė, dalyvavusi tose diskusijose.
Popiežiaus vaidmuo
Šią sėkmę nemaža dalimi lėmė Argentinoje gimusio
Pranciškaus pastangos. Pirmasis iš Lotynų Amerikos kilęs
popiežius savo laiškais Vašingtonui suteikė „didesnę paskatą
ir postūmį mums judėti į priekį“, pažymėjo JAV pareigūnas.
„Popiežiaus Pranciškaus palaikymas ir Vatikano palaikymas buvo
mums svarbus, žinant, kokią pagarbą Amerikos ir Kubos žmonės
jaučia Katalikų Bažnyčiai, – pareigūnas sakė žurnalistams.
– Prezidentas Obama nepaprastai gerbia popiežių Pranciškų, o jo
asmeninis įsitraukimas buvo svarbus.“
Vatikano diplomatijos sėkmė buvo ne atsitiktinė, o jau seniai
Šventojo Sosto ir Kubos Katalikų Bažnyčios vykdomų tarpininkavimo
pastangų rezultatas pastaruoju metu vykusiame tos salos
demokratizacijos procese.
Prieš kelis dešimtmečius 1962-asiasiais, kilus Kubos raketų
krizei, tuometis popiežius Jonas XXIII įsikišo, mėgindamas
atitraukti Vašingtoną, Kubą ir ją rėmusią Sovietų Sąjungą nuo
branduolinio karo slenksčio.
Pastaraisiais metais Bažnyčia laipsniškai stiprino ryšius su
Kubos režimu, nors tuo pat metu palaikė demokratinę opoziciją.
Vatikano atstovai reikalavo, kad būtų paleisti vyriausybės
oponentai, tačiau nepalaikė griežtesnės pozicijos, deklaruojamos
prieš Havanos režimą nusistačiusių aktyvistų, kurių daugelis
yra susitelkę Floridos valstijos mieste Majamyje.
Popiežius Jonas Paulius II apsilankė Kuboje 1998 metais, o jo
įpėdinis Benediktas XVI tai padarė 2012-aisiais. Oponuodami Havanos
režimui, abu jie laikėsi pragmatiško požiūrio ir niekada
neatsisakydavo dialogo su komunistine valdžia.
Abu pontifikai niekada neprašė pakeisti režimo, tik ragino
vykdyti laipsniškus pokyčius.
Popiežius Pranciškus planuoja aplankyti Jungtines Valstijas
ateinančių metų rugsėjį.
Kanados premjeras Stephenas Harperis atsisakė
atskleisti detalių apie slapta vykusias derybas, bet pripažino, kad
to proceso pirminio etapo perkėlimas į jo šalį padėjo
derybininkams išvengti žiniasklaidos dėmesio.
„Kanadai buvo malonu priimti aukštus pareigūnus iš Jungtinių
Valstijų ir Kubos – tai jiems suteikė diskretumo, reikalingo vesti
šias svarbias derybas“, – pažymėjo S.Harperis.