Pirmasis iš Lotynų Amerikos kilęs pontifikas giriamas už tai,
kad atnešė naujų vėjų Katalikų Bažnyčios ryšiuose su maždaug
milijardą narių turinčia tikinčiųjų bendruomene.
Jo gebėjimas bendrauti su žmonėmis, lyderystė sprendžiant
įvairius opius klausimus, tokius kaip kunigų pedofilija, taip pat
užuominos, kad į kai kuriuos ginčus kurstančius dalykus, tokius
kaip homoseksualumas ir skyrybos, derėtų žvelgti pragmatiškiau ir
atlaidžiau, padėjo bent iš dalies išsklaidyti nuostatą, kad
Bažnyčią kausto gili krizė, įsigalėjusi vadovaujant jo pirmtakui
Benediktui XVI.
Tačiau buvęs argentinietis arkivyskupas Jorge Bergoglio, kuris penktadienį mini savo išrinkimo
antrąsias metines, gerai suvokia, kad bus nelengva suderinti
katalikišką požiūrį į šeimą su daugelio tikinčiųjų gyvenimo
tikrove XXI amžiaus pradžioje.
Pontifikas aukštai pakėlė kartelę sprendžiant tuos klausimus,
savo vadovavimo pradžioje suplanavęs du didelius vyskupų sinodus,
kurių buvo gvildenami jautri šeimos tema.
Su tuo susijusias grėsmes pabrėžė įvykiai pirmajame sinode
pernai spalį, kai suirzę konservatyvių pažiūrų vyskupai
mobilizavosi, kad užkirstų kelią precedento neturinčiam
atsigręžimui į gėjų bendruomenę ir lankstesniam požiūriui į
katalikų skyrybas.
Dėl to Pranciškaus užmojai atsitrenkė į instituciją, kurioje
konservatoriai yra išsaugoję pranašumą, artėjant antrajam sinodui
šių metų spalį.
„Tas sinodas patvirtino, kad dabar Vatikane vyksta atviras
konfliktas dėl labai rimtų klausimų“, – sakė Vatikano
ekspertas Marco Politi, neseniai paskelbęs
straipsnį „Pranciškus tarp vilkų“.
„Pats popiežius susirūpinęs, – M.Politi sakė naujienų
agentūrai AFP. – Prieš Kalėdas jis sakė vienam draugui ir
Lotynų Amerikos, kad „vienintelis dalykas, kurio prašau
Viešpaties – kad pokyčiai, dėl kurių asmeniškai aukojuosi,
nebūtų kaip užgesinama šviesa.“
M.Politi nuomone, Benedikto XVI istorinis sprendimas
atsistatydinti, o ne laukti mirties pontifiko poste, tapo Šventojo
Sosto žaidimo taisykles pakeitusiu veiksniu. 78 metų Pranciškus
užsimena, kad irgi gali pasirinkti šią galimybę.
„Tai laiko atžvilgiu ribotas pontifikatas, – aiškino
ekspertas. – Tai reiškia, kad oponentai gali stebėti laikrodį ir
sakyti sau: „Mums tereikia palaukti 4–5 metus, kol visa tai
baigsis.“
„Tai yra nauja, ir tai juos stiprina“, – pridūrė M.Politi.
Pranciškaus planai taip pat susidūrė su rafinuota opozicija
Romos Kurijoje – Vatikano biurokratiniame aparate, valdančiame
visą Bažnyčią.
Kai kurie Pranciškaus pasisakymai apie Vatikano pareigūnus,
kuriuos jis yra pavadinęs išlepintais, atitrūkusiais nuo tikrovės
ir kenčiančiais dėl „dvasinės Alzheimerio
ligos“, nepadėjo pontifikui pelnyti Kurijos palankumo.
Pranciškaus įprotis skelbti skubotus vertinimus daugeliui taip
pat kelia susirūpinimą ar netgi pyktį, kad itin svarbūs
teologiniai klausimai paverčiami vien skambiomis frazėmis.
Savo komentaru apie gėjus – „Kas aš toks, kad teisčiau“
– Pranciškus susilpnino šimtmečius gyvavusį Bažnyčios mokymą,
kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmingi.
Sarkastiški pareiškimai – pavyzdžiui, kad katalikams nedera
„veistis kaip triušiams“ ir kad įžeidinėjantys tikėjimą gali
tikėtis jo „niukso“ – taip pat prisidėjo prie dabartinio
Vatikano paradokso: juo populiaresnis Pranciškus tampa pasaulyje, juo
mažesnis jo palaikymas tarp Bažnyčios hierarchų.
„Daugelis praktikuojančių katalikų jaučiasi nesmagiai, –
sakė Vatikano radijo darbuotoja Romilda Ferrauto.
– Jie supranta, kad popiežius nori parodyti gailestį gyvenimo
nuskriaustiems, bet taip pat klausia – na, o kaip tiesa, Dievo
įstatymai?“
Tokių abejonių išsako ne vien žurnalistai.
„Joks sinodas, joks vyskupas ir netgi popiežius negali atimti
brangenybės, kuri yra katalikų tikėjimas“, – neseniai
pabrėžė vyskupas Athanasius Schneideris.
Tokie nepritariantys balsai yra labai svarbūs, sako M.Politi.
„Kritika greitai virsta didžiule inercija, – aiškino jis.
– Kai popiežius pasiūlo keisti ganytojišką požiūrį tokiuose
klausimuose kaip seksualinė moralė, atsakymas būna spengianti tyla.
Kai reikalauja, kad Bažnyčios tarnai gyventų kukliai, kaip daro jis
pats, nepamatysime daugelio vyskupų, atsisakančių savo rūmų.“