Pagalbą Ukrainos kariams renka ir į kariaujančią šalį siunčia šimtai, o gal net tūkstančiai organizacijų ir pavienių asmenų. Nors šalies rytuose oficialiai šiuo metu galioja paliaubos, žmonės ten ir toliau žūsta, Ukrainos kariai kasdien turi būti budrūs ir pasirengę atremti priešą. Šis pasakojimas apie žmones, kurie nieko neprašydami mainais aukoja savo laisvalaikį, negaili pinigų, paromis keliauja tūkstančius kilometrų, kad bent kaip nors paremtų ne tik už savo šalį kovojančius, bet ir mūsų laisvę bandančius apginti ukrainiečius.
Kai kurios pagalbos organizacijos laikui bėgant plečiasi, jos tampa žinomos, kai kas iš to pradeda net uždirbti, kai kam tai padeda susišluoti populiarumo laurus. Tačiau šis pasakojimas ne apie juos. Tai pasakojimas apie žmones, kurie, padedami bendraminčių, dirba tyliai ir net kartais prašo neminėti jų pavardžių, nes šiuo metu svarbiausi yra ne jie, o žmonės, kuriems gabenamos pagalbos siuntos.
Savo veiklą stengiasi grįsti skaidrumu
Grupės „SOS Ukrainos kariams“ įkūrėjas ir idėjinis vadovas Vitalijus Keršis sako, kad tik prasidėjus karui Ukrainoje savo veiklą spontaniškai pradėjusios įvairios pagalbos grupės iš pradžių tai darė gana chaotiškai. Netrukus užmezgus ryšių pačioje Ukrainoje, grupių veikla tapo kryptingesnė.
Šiuo metu pagalbą Ukrainos kariams renkantys savanoriai nuolat bendrauja su Ukrainoje savo tėvynę ginančiais žmonėmis, iš jų sužino, ko konkrečiai reikia.
Latvijoje esančios iniciatyvinės grupės „SOS palidziba Ukrainas armijai“ savanoriai teigia, kad jie savo veiklą stengiasi grįsti skaidrumu.
„Mes dirbame tiesiogiai su žmonėmis be jokių tarpininkų. Pagalbą siunčiame tiesiogiai tiems, kuriems jos reikia. Žmonėms, kurie aukoja savo lėšas, parodome čekius, kad jie žinotų, kas buvo nupirkta už jų pinigus. Gauname net labai konkrečių prašymų, – pasakoja latvių grupės lyderis Janis. – Pavyzdžiui, viena moteris skyrė pinigų Latvijoje besigydantiems kariams, kad nupirktume jiems reikalingų daiktų, ir pabrėžė, kad pirkinių krepšelyje negali būti rūkalų.
Viską supirkę, mes tai moteriai parodėme čekį, kad padaryta taip, kaip ji prašė, – jokių rūkalų. Dabar į Ukrainą išgabenome uniformų, batų ir panašių daiktų siuntą. Viena moteris skyrė 50 eurų kelionei. Kitaip tariant, ji skyrė pinigų degalams. Grįžę jai turėsime parodyti čekį, kad už jos pinigus pylėmės dyzelino.
Kita pensinio amžiaus moteris, prekiaujanti turguje, per mus Ukrainos kariams nuolat siunčia lašinių. Ji pati yra ukrainietė, gyvena Rygoje. Jos draugė rusė išėjusi į pensiją išmoko latvių kalbą. Antras dalykas, ko ji išmoko, – dirbti kompiuteriu. Pradėjusi naršyti internete, moteris rado informacijos apie mūsų veiklą ir viską papasakojo lašiniais turguje prekiaujančiai draugei. Taip ji mus susirado ir dabar nuolat Ukrainos kariams per mus perduoda siuntinių su lašiniais.“
Panašiai dirba ir lietuvių „SOS Ukrainos kariams“ grupės nariai. Tiesiai iš Ukrainos karių sužinoję, ko jiems trūksta, lietuviai pradeda rinkti krovinį. Kai pagalbos siunta surenkama, ji kraunama į autobusiukus ir vežama tiesiai jos gavėjams.
Nuvežę krovinį į vietą, savanoriai nufotografuoja jo perdavimą kariams, o nuotraukas publikuoja savo grupės puslapiuose internete, kad žmonės matytų, kur viskas pateko. Taip daro visi – ir lietuviai, ir latviai, ir patys ukrainiečiai.
Problemos prasideda pasienyje
Lietuviais su latviais į Ukrainą praėjusios savaitės pabaigoje išvyko kartu. Jie išgabeno viešintis nenorėjusio verslininko dovaną – mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“. Anksčiau tas pats verslininkas ukrainiečiams buvo skyręs net 10 tūkst. litų paramą.
Dabar mikroautobusas buvo suremontuotas, baikeriai jį perdažė maskuojamąja spalva. Tai parama Ukrainos savanoriškojo korpuso 11-ojo bataliono kariams, esantiems priešakinėse linijose netoli Donecko.
Perdavę mikroautobusą ukrainiečiams, lietuviai namo grįžo latvių transportu.
„Kelionė Lietuvos ar Lenkijos keliais didesnių sunkumų nekelia. „Linksmybės“ prasideda pasienyje. Kartais viskas eina kaip sviestu patepta. O kartais net lenkų pareigūnai nenori praleisti pagalbos siuntų, pasitaiko kyšių laukiančių ukrainiečių pareigūnų. Yra buvę atvejų, kai pagalbą Ukrainos kariams gabenę savanoriai buvo priversti sumokėti muito mokesčius už tuos daiktus, kuriuos gabeno į frontą. Nuolat besikeičianti tvarka, naujas mūsų veiklos reglamentavimas pasienyje tikrai nepadeda. Niekada negali iš anksto žinoti, kaip reikalai klostysis šį kartą“, – pasakoja savanoriai.
Paaiškėjo, kad jie buvo teisūs. Ukrainiečių muitininkams užkliuvo kariams gabenamas mikroautobusas. Pasirodo, kad vos prieš porą dienų vėl pakeista tvarka ir į šalį įvežamų automobilių, kurie liks Ukrainoje, duomenys turi būti suvesti į specialią Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) duomenų bazę.
„Tų reikalavimų registruotis, iš anksto pranešti, ką ir kam gabeni, vykdymas dar negarantuoja, kad sieną pavyks kirsti sklandžiai, – ranka moja Ukrainoje gimęs, bet Lietuvoje jau daug metų gyvenantis ir Ukrainos karius remiantis verslininkas iš Kazlų Rūdos Andrejus Ozerenskis, praėjusį savaitgalį taip pat gabenęs pagalbos krovinį į Ukrainą. – Pastarąjį kartą prie sienos muitininkams pateikiau oficialiai registruotos labdaros organizacijos laišką, kad ji laukia mano gabenamo krovinio. Tačiau gana ilgokai pasiknaisiojęs kompiuteryje muitininkas tokios organizacijos nerado.
Viską tuomet išbandžiau. Bet jis neranda tos organizacijos sąrašuose, ir viskas. Todėl ir krovinio per sieną nepraleidžia. Galiausiai jis mane nuvedė pas savo viršininką, paaiškino jam reikalo esmę. Jau po penkių minučių viršininkas tam muitininkui nunešė ant popieriaus išspausdintą visą reikalingą informaciją.
Paaiškėjo, kad muitininkas reikiamų duomenų ieškojo visai ne toje duomenų bazėje. Jis tiesiog nežinojo, kur jų ieškoti. O įsivaizduokite, jei jis nebūtų manęs nuvedęs pas savo viršininką... Arba mano krovinys iš viso nebūtų įleistas į šalį, arba būčiau priverstas mokėti muito mokestį už labdarai gabenamus daiktus.“
Pagalbą gabenantys savanoriai saugumo sumetimais kelionių į Ukrainą per Baltarusiją vengia. Tad dažniausiai problemos kyla Ukrainos ir Lenkijos pasienyje.
Jokių kyšių
Lietuvių gabentas autobusiukas į Ukrainą buvo įleistas po 3,5 valandos trukusių derybų ir problemos sprendimo paieškų.
„Būtumėte iš karto pasakę, kad važiuojate alaus gerti į artimiausią barą, jokių nesklandumų nebūtų kilę“, – išsprendus visas problemas tarė vienas ukrainietis.
Latvis Janis sako, kad reikia suprasti ir ukrainiečius. Prieš kurį laiką vien Ukrainoje buvo per 750 oficialiai registruotų paramą teikiančių organizacijų ir fondų. O kiek yra tokių, kurie stengiasi padėti kariams, tačiau niekur neregistruotų ir visuomeniniais pagrindais ar savo iniciatyva dirbančių privačių asmenų ar grupių, niekas net nebando suskaičiuoti.
„Jau yra buvę atvejų, kai prisidengiant pagalbos kroviniais, buvo gabenama kontrabanda. Todėl ukrainiečiai dabar bent minimaliai bando įvesti šiokią tokią tvarką“, – sako Janis.
Nuo Ukrainos realijų neatitrūkęs mikroautobuso vairuotojas Igoris sako, kad įprastai tokiais atvejais yra trys būdai į šalį įvežti automobilį.
„Pirmasis – skambutis iš Kijevo. Antrasis – kyšis. Trečias – viską tvarkytis legaliai. Tačiau dėl beprasmių biurokratinių trikdžių šis būdas kartais gali būti pats sudėtingiausias“, – sako jis.
Iš karto dera pasakyti, kad lietuvių mikroautobusas į Ukrainą įvažiavo visiškai legaliai, be jokių kyšių ar skambučių „iš aukščiau“. Pagalbą kariams gabenantys savanoriai sako esantys kategoriškai prieš bet kokius problemų sprendimų būdus, į pagalbą pasitelkiant pinigus. Taip esą būtų paniekinta visa savanorystės idėja, nes žmonės pinigus aukojo kariams ar kroviniui nugabenti iki paskirties vietos, o ne nesąžiningiems pareigūnams papirkti.
„Mes nuo pat pradžių savo grupėje netgi nusprendėme, kad žmonių suaukotų pinigų nešvaistysime net administracinėms išlaidoms. Įstatymai leidžia tam tikrą nedidelę dalį surinktos paramos, pavyzdžiui, pinigais, skirti savo administracinėms išlaidoms – kanceliarinėms priemonėms ir pan.
Tačiau mes esame įsitikinę, kad tai būtų nesąžininga aukojančių žmonių atžvilgiu. Jie savo pinigus skiria pagalbai Ukrainos kariams. Tai kaip mes už tuos pinigus galime pirkti popierių ar tušinukus sau? Šitai galime ir patys nusipirkti“, – sako Janis.
Pagalba atiduodama į rankas
Pakeliui sutikti paprasti ukrainiečiai, pamatę lietuviškus ir latviškus automobilių numerius, nė nebando slėpti dėkingumo.
„Ačiū jums už tai, ką darote dėl mūsų“, – pakelės degalinėje tarė viena moteris.
Po kelių dienų Kijeve prie greta prekybos centro stovinčio lietuvių ir latvių būrelio savo pirkinių vežimėlį pristūmė jauna moteris ir ištiesė maišelį, prikrautą maisto produktų: „Imkite, vežkite ir perduokite mūsų kariams.“
Išgirdusi, kad viskas, ką atgabeno lietuviai su latviais, jau perduota kariams, moteris šiek tiek nuliūdo. Savo pagalbos siuntą ji norėjo perduoti per užsieniečius, tiesiogiai bendraujančius su kariais. Maišelį su produktais moteris vėliau paliko prekybos centre įrengtame labdaros surinkimo punkte.
Lietuvius ir latvius Kijeve pasitikęs pats pagalbos siuntas į priešakines pozicijas nuolat vežantis Olegas duoda suprasti, kad jaunos moters noras savo paramą kariams perduoti per žmones, tiesiogiai bendraujančiais su tėvynės gynėjais, yra suprantamas.
„Aš su štabais nedirbu. Štabas tarsi turėtų paskirstyti gautą paramą. Bet labai dažnai jie ten daug ką sau pasiima. Nenoriu blogai kalbėti apie visus štabus, bet tie, kuriuos aš žinau... Pagalbos juk reikia ne štabui, bet kariui fronte. Todėl viską vežu tiesiai kariams, su jais bendrauju, kvėpuoju jų oru, pajuntu, kuo jie gyvena“, – sako Olegas.
Olegas ne tik pats nuolat veža pagalbos krovinius kariams, bet padeda ir lietuviams su latviais nusigauti į priešakines pozicijas, kad mūsų tautiečių surinkta parama būtų perduota tiesiai į rankas tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Kartais tokie pasivažinėjimai būna mirtinai pavojingi. Vasario mėnesį Olegas ir Janis, nuvežę pagalbą Luhansko srities Ščastios miesto elektrinę gynusiems kariams, grįždami atgal pateko apšaudymą separatistų salvinės ugnies sistemomis „Grad“. Tąkart viskas baigėsi laimingai, vyrams pavyko ištrūkti sveikiems.
Nuotykiai Ukrainos keliuose
Šį kartą lietuvių mikroautobusas ir nedidelis krovinys bei latvių pagalbos siunta 11-ojo bataliono kariams buvo perduota netoli Kijevo įrengtame privačiame poligone, kuriame treniruojasi ne tik Dešiniojo sektoriaus („Pravyj sektor“) kovotojai, bet už nedidelį mokestį ir civiliai, norintys būti pasiruošę galimam agresoriaus veržimuisi į Ukrainos gilumą.
Lietuvių gabenamu mikroautobusas šioje kelionėje patraukė ne tik Ukrainos muitininkų dėmesį. Juo buvo susidomėję ir vietos milicininkai. Tiesa, kelyje budėjusiems milicininkams iš pradžių nepatiko lietuviški numeriai. Tuo pat metu pareigūnai visai nekreipė dėmesio į tai, kad vietoj galinio numerio buvo prilipdytas didžiulis lipdukas su užrašu „PTN CHLO!“.
Pamatęs šį necenzūrinį užrašą, milicininkas tik ranka numojo: „Viskas čia gerai. O kokį numerį čia užsikabinote mašinos priekyje?“
Išgirdęs, kad lietuviškas, pareigūnas dar paklausinėjo šio bei to ir net nepažvelgęs į privalomus dokumentus palinkėjo gero kelio.
Grįžtant atgal, iki Ukrainos ir Lenkijos sienos likus maždaug pusantro šimto kilometrų, latvio Janio mikroautobusas vidury nakties įskriejo į didžiulę duobę. Į jos kraštus atsitrenkus ratui buvo sulankstytas vienas ratlankis, nuo smūgio iššovė priekinės oro pagalvės. Pagalbos paieškos ir rato keitimas užtruko maždaug porą valandų ir kainavo pusantro euro (tiek savo paslaugas įvertino už 50 km surastas visą parą dirbantis meistras). Grįžus namo Janiui dar teks tvarkytis iššaudžiusias priekines saugos pagalves.
Žvelgia į ateitį
Savanoriai teigia, kad didesnių ar mažesnių nuotykių jiems tenka patirti kiekvienoje kelionėje. Tačiau labiausiai vargina ne dideli atstumai, o įvairūs biurokratiniai trikdžiai. Kad būtų lengviau juos spręsti, Kazlų Rūdos verslininkas A.Ozerenskis prieš kurį laiką įsteigė tarptautinę asociaciją, turėsiančią vienyti pagalbą Ukrainos kariams teikiančias grupes, organizacijas ar asmenis.
„Mano mintis paprasta. Sakykime, aš turiu krovinį kariams. Tačiau neturiu transporto. Jį turi į mūsų asociaciją einanti kita grupė. Kreipiuosi į juos ir jie mano krovinį nugabena. Asociacijos idėja – padėti vieni kitiems, kad pagalbą ukrainiečiams galėtume teikti dar efektyviau“, – sako verslininkas. Jo Kijeve gyvenantis sūnus Nazarijus, Ukrainoje žinomas vaikų kardiochirurgas, irgi važinėja į frontą, teikia pagalbą kariams ir moko juos naudotis pagal NATO standartus sukomplektuotais pirmosios pagalbos rinkiniais.
Asociacija ką tik įsteigta, jos narių A.Ozerenskis dairosi ne tik Lietuvoje. Verslininko idėja yra suvienyti skirtingose Europos šalyse dirbančias savanorių grupes. Apie šią idėją jau kalbėta su lenkais, latviais, italais. Lenkai pasisiūlė balandžio viduryje surengti pirmąjį galimų asociacijos narių susitikimą.
Kad karas Ukrainoje greitai gali baigtis, netiki niekas. Tad žvelgdamas į ateitį A.Ozerenskis planuoja ir rimtesnius pagalbos Ukrainos kariams projektus. Tam jis norėtų pritraukti net įvairių Europos fondų pinigų.
„Juk galime su latviais suorganizuoti kokių nors muzikos kolektyvų pasirodymų pačioje Ukrainoje. Patys ukrainiečiai pas mus neatvažiuos muzikos paklausyti, bet mes galime tokį koncertą surengti kur nors Lvove. Rašome projektą, gauname finansavimą, už tuos pinigus atvežame kolektyvus, o visus surinktus pinigus už bilietus skiriame karių reikmėms“, – savo viziją dėsto A.Ozerenskis.
Ar jam pavyks įgyvendinti šiuos planus, parodys gyvenimas. Kol kas savanoriai, tik grįžę namo, vėl renka paramą Ukrainos kariams.