G.Grassui Nobelio premija už romanus, tarp jų „Skardinį būgnelį“, buvo įteikta 1999 metais. Rašytojas pasaulyje išgarsėjo Dancigo (Gdansko) miesto trilogija: „Skardinis būgnelis“ (1959 m.), „Katė ir pelė“ (1961 m.), „Šuniški metai“ (1963 m.).
Kairiųjų pažiūrų aktyvistas ir rašytojas G.Grassas 2012-ųjų pavasarį Izraelyje buvo paskelbtas persona non grata, nes išspausdino eilėraštį, kuriame sukritikavo Izraelio branduolinę programą ir pareiškė, kad dėl savo nusistatymo Irano atžvilgiu kelia grėsmę „ir taip trapiai pasaulio taikai“.
2006 metų vasarą G.Grassas prisipažino, kad tarnavo SS daliniuose.
***
Siūlome paskaityti 2007-ųjų rudenį portalo „Deutsche Welle“ rašytą straipsnį apie tuo metu 80 metų jubiliejų šventusį G.Grassą:
Vieniems jis – iškili literatūros figūra, didis istorijų pasakotojas, kuris, Nobelio premijas teikiančios Švedijos mokslų akademijos žodžiais, „padarė tikrą paslaugą žmonijai“. Kitiems – apsišaukęs pokarinės Vokietijos moralistas, dorasis polemistas, kritikuojantis tautiečius dėl kolektyvinės nacizmo amnezijos, nors pats slėpęs savo praeitį.
Vokietis Gunteris Grassas, vienas žymiausių Europos rašytojų, spalio 16-ąją švęsdamas 80 metų jubiliejų gali prisiminti pusę amžiaus trunkančią literatūrinę ir visuomeninės veiklos karjerą.
Bakalėjininko sūnus 1927 metais gimė Dancige, dabartinės Lenkijos Gdansko mieste. Jis troško ištrūkti iš katalikiško auklėjimo gniaužtų ir žemesnės vidurinės klasės aplinkos. Todėl savanoriškai įstojo tarnauti į Vokietijos kariuomenę ir sulaukęs vos 17 metų buvo priskirtas vienam SS daliniui. Šis ilgai slėptas faktas pritemdė jo per ilgus metus užsitarnautą pripažinimą.
Tarptautinį pripažinimą jam pelnė dar 1959 metais išleistas alegorinis romanas „Skardinis būgnelis“ apie jo gimtąjį miestą Dancigą. Švedijos mokslų akademija, 1999 metais įteikusi kūrėjui Nobelio premiją, šį kūrinį įvertino kaip naują Vokietijos literatūros etapą po dešimtmečius trukusios kalbinės ir moralinės destrukcijos.
Vėliau pripažinimo sulaukė kiti jo darbai – „Katė ir pelė“, „Šuniški metai“, „Iš sraigės dienoraščio“, „Plekšnė ir žiurkė“ ir kt.
Kairysis pacifistas G.Grassas į politinę veiklą įsitraukė XX a. septintajame dešimtmetyje ir dalyvavo socialdemokratų rinkimų kampanijoje Willy Brandto laikais. Savo politinėmis kalbomis ir esė siekė išvaduoti Vokietiją iš fanatizmo ir totalitarinės ideologijos. Romane „Plekšnė ir žiurkė“ atsispindi jo parama taikai ir gamtosauginiams judėjimams.
Rašytojas buvo gerai girdimas JAV invazijos į Iraką kritikas ir tvirtino, kad terorizmui įveikti vien karinės galios neužtenka. Anot jo, reikalinga globalinė pusiausvyra tarp Šiaurės ir Pietų.
Ne visus jo kūrinius kritikai priėmė palankiai. Žinomas Vokietijos literatūros kritikas Marcelis Reichas-Ranicki teigia, kad G.Grasso knygos – „labai skirtingos kokybės“.
Pasak jo, ne visai sėkmingas rašytojo darbas – viena iš vadinamosios „Dancigo trilogijos“ dalių „Šuniški metai“. Jo milžiniškas kūrinys apie Vokietijos vienijimą „Didžiulis laukas“ (1995 m., vok. „Ein Weites Feld“) taip pat „pasirodė blogai“.
Tačiau daugiausia kontroversijų sukėlė 2006 metų romanas „Lupant svogūną“. Knygoje, aprėpiančioje rašytojo dvidešimt jaunystės metų, skaitytojai aptiko šokiruojantį prisipažinimą, kad G.Grassas per Antrąjį pasaulinį karą trumpai tarnavo hitleriniame „Waffen SS“ dalinyje.
Po šios išpažinties susvyravo jo, kaip moralinio autoriteto, reputacija. G.Grassas sulaukė griežtos kritikos, kad daugiau nei penkiasdešimt metų tylėjo apie šiuos savo praeities faktus. Patys nuožmiausieji reikalavo iš jo atimti Nobelio literatūros premiją ir Gdansko garbės piliečio titulą. Tačiau kiti priminė jauną G.Grasso amžių ir ryžtą prisipažinti bent po pusės amžiaus.
1944 metais jis buvo sužeistas ir pateko į JAV kareivių nelaisvę. Paleistas jaunasis Guenteris tapo darbininku, vėliau užsiėmė menu, prieš atsikraustydamas į Berlyną kurį laiką gyveno Paryžiuje.
Kritikas Fritzas J.Raddatzas pažymi, jog „dar įdomesnis nei visos jo asmeninė dramos yra jo dramatiškas vaidmuo, kurį atlieka pats G.Grassas“.
Rašytojas save apibūdina kaip „pavėlavusį Apšvietos apaštalą“, užaugusį nuo proto pavargusioje eroje. Nagrinėdamas praeitį jis kasasi giliau nei dauguma. Tai aiškiai atsispindi jo 2002 metų romane „Krabo žingsniu“, kuriame jis pasakoja apie vokiečių laivo „Wilhelm Gustloff“ likimą – 1945 metų sausį 9 tūkst. pabėgėlių Baltijos jūra plukdžiusį laivą pamušė sovietų torpeda ir jis nuskendo.
Krabo žingsniu ropodamas pirmyn ir atgal per katastrofos faktus, jis atskleidžia įvykyje dalyvavusių veikėjų gyvenimus, knygos pasakotojo ir jo šeimos narių istorijos sagą, analizuoja Vokietijos praeitį ir dabartį, miglotai užsimindamas apie jos ateitį.
O ateitis gali pakliūti į kietas rankas, nes valdžia jau dabar dėl kovos su terorizmu ketina tikrinti gyventojų elektroninius laiškus, duodamas interviu naujienų agentūrai DPA sakė G.Grassas. „Šiuo metu mes ketiname sugriauti demokratiją. Isteriška terorizmo baimė mus vis labiau verčia sekama tauta“, – kalbėjo jis.
Dabar G.Grassas su savo antra žmona Ute gyvena netoli Vokietijos uosto Liubeko, į kurį plaukia sveikinimai iš viso pasaulio.
„Kadangi pastaraisiais metais patyriau daug patyčių ir bjaurasties, malonu žinoti, kad mano šešių dešimtmečių darbai pripažįstami ir ne tik Vokietijoje, bet visame pasaulyje“, – prasitarė G.Grassas.