„Jie atėjo į namus jo paimti, jį išsivedė, o tada mano
vargšą tėvą pakorė“, – pasakojo senelių namuose Prancūzijos
pietiniame Nicos mieste gyvenanti Sh.Sevak, kuriai liepą sukaks 101
metai.
Gydytojas ir poetas Rubenas Sevakas po mirties tapo armėnų
didvyriu, su jo ūsuoto veido atvaizdu 2011 metais buvo išleistas
pašto ženklas, o jo gimtinėje atidarytas jo vardo muziejus.
Didvyrio duktė įsitikinusi, kad dėl savo drąsios poezijos ir
aktyvios veiklos – protestų, matant augančią grėsmę armėnams
po 1909 metais įvykdytų jo tėvynainių žudynių – jis tapo po
šešerių metų Osmanų pajėgų pradėtų masinių žudynių auka.
„Jie nužudė jį dėl per daug laisvos jo plunksnos ir todėl,
kad jis buvo armėnas. Jie pradėjo nuo intelektualų, kad niekas
negalėtų liudyti apie jų vykdomą genocidą“, – kalbėjo
R.Sevako duktė.
Armėnai visame pasaulyje ruošiasi balandžio 24 dieną minėti
100 metų sukaktį nuo tų skerdynių pradžios. 1,5 mln. gyvybių
nusinešusias žudynes jie prilygina genocidui, kuriuo buvo siekiama
išnaikinti jų protėvius dabartinėje rytinėje Turkijos
teritorijoje.
„Mano tėvą perspėjo“
Turkija nepripažįsta armėnų genocido, kurio terminą šį
mėnesį pavartojo ir popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie
daugybės turkų ir armėnų gyvybių netektį, Osmanų imperijos
pajėgoms kovojant su Rusijos imperija dėl rytinės Anatolijos
kontrolės per Pirmąjį pasaulinį karą.
R.Sevakas gimė netoli tuometinio Konstantinopolio esančioje
gyvenvietėje, mokėsi medicinos mokykloje Šveicarijoje, kur
susipažino su būsime žmona vokiete, o paskui vėl sugrįžo namo.
„Mano tėvą perspėjo, – pasakojo Shamiram. – Buvo
niurnančių: „Visi išvyksta, o tu sugrįžti atgal? Ar tu
beprotis“, klausinėjo jo žmonės“.
„Tačiau vyko karas ir jis norėjo ginti savo šalį“, –
kalbėjo šimtametė.
R.Sevakas tapo kariuomenės gydytoju ir buvo vienas pirmųjų,
kuriuos suėmė Osmanų pajėgos, 1915 metų balandį pradėjusios
suiminėti ir žudyti armėnų inteligentus.
„Žinoma, tuomet buvau per maža, kad ką nors prisiminčiau,
– sakė R.Sevako duktė. – Bet aš vis dar jaučiu, kaip tvirtai
savo rankose mane laiko atsisveikindamas tėvas. Laikau tai savo
širdyje“.
„Aplipę utėlėmis“
Vokietijos ambasada padėjo šeimai pabėgti iš šalies. Vėliau
Shamiram sugrįžo mokytis į Armėniją, tačiau buvo priversta vėl
išvykti kartu su broliu 1922 metais.
„Žudynės vėl prasidėjo. Mūsų senelis mus įsodino į
pirmą laivą, kuris plaukė į Marselį. Taip 1922 metais mes
atvykome į Prancūziją, aplipę utėlėmis ir nešvarūs“.
Shamiram pradėjo dirbti mados industrijoje, o po Antrojo
pasaulinio karo persikėlė į Nicą.
Būdama 45-erių, taip ir nesuradusi sau vyro armėno, ji pagaliau
ištekėjo už prancūzo taksisto, tačiau vaikų nesusilaukė.
Šeimą jai atstojo gausi armėnų bendruomenė Prancūzijos
Rivjeroje.
Penktadienį kartu su kitais armėnais Nicoje ji sodins
granatmedį – Armėnijos simbolį – genocidui paminėti.
Šimtametė Shamiram vienintelę likusią svajonę.
„Noriu būti čia, kai viskas baigsis, kai turkai pagaliau
pripažins, ką padarė. Praėjo jau šimtas metų, o jie vis dar
sako, kad tai netiesa“, – kalbėjo senolė.