Pietų Sudanas tapo jauniausia valstybe 2011 metais po referendumo, per kurį buvo nubalsuota už atsiskyrimą nuo Sudano šiaurinės dalies.
Tačiau jauną šalį apėmė karas, praėjus vos 1,5 metų po nepriklausomybės paskelbimo, kilus politiniam susipriešinimui tarp prezidento Salvos Kiiro ir jo buvusio pavaduotojo Rieko Macharo.
Incidentai, per kuriuos mergaitės yra išžaginamos grupės karių, o po to sudeginamos, berniukų kastravimas, vaikų karių armijos ir kitokie nežmoniški nusikaltimai žymi ilgėjantį pilietinio karo Pietų Sudane žiaurumų sąrašą, tačiau tarptautinė bendruomenė akivaizdžiai yra nepajėgi sustabdyti tų kautynių
Artėjant nepriklausomybės metinėms iškilus Pietų Sudano aktyvistas Edmundas Yakani sakė, kad „mes neturime ko švęsti“.
Analitikai perspėja, kad sankcijos – vienintelis likęs diplomatinio spaudimo įrankis, kuriuo būtų galima priversti kariaujančias šalis sudaryti taiką – iš tikrųjų gali tik dar labiau paaštrinti šį konfliktą.
Karas prasidėjo 2013 metų gruodį, kai S.Kiiras apkaltino R.Macharą planuojant perversmą. Tuomet prasidėjo virtinė žudymų abiejose stovyklose, o neturtinga ir priėjimo prie jūros neturinti šalis susiskaldė etniniu pagrindu.
Buvo sudarytos ir žlugo bent septynerios paliaubos. Kai S.Kiiras ir R.Macharas paskutinį kartą susitiko birželio pabaigoje, jie netgi nesugebėjo sudaryti rašytinės sutarties, o derybos „neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų“, sakė vienas sukilėlių atstovas.
Praeitą savaitę Jungtinių Tautų Saugumo Taryba paskelbė draudimą išduoti vizas šešiems karo vadams ir įšaldė jų sąskaitas. Trys iš tų veikėjų vadovauja vyriausybės pajėgoms, o kiti trys – sukilėliams.
Trims iš jų jau anksčiau buvo paskelbtos JAV ir Europos Sąjungos sankcijos, kurios nesugebėjo pažaboti smurto, nes sąskaitų įšaldymas ir draudimas išvykti į užsienį karo vadams mažai aktualus.
Milijardai dolerių buvo skirta humanitarinei pagalbai ir ekonomikos plėtros skatinimui tame regione nuo 2005 metų, kai Pietų Sudanas sudarė taikos sutartį su Chartumu, baigusią dešimtmečius trukusį pilietinį karą ir atvėrusią triuškinamam balsavimui už nepriklausomybę 2011 metais.
Vis dėlto tarptautinės bendruomenės įtaka dabar yra ribota – netgi Pietų Sudano nepriklausomybės rėmėjų, tokių kaip Vašingtonas, arba ekonomikos jėgainių, tokių kaip Kinija, kuri anksčiau buvo pagrindinė Pietų Sudane išgaunamos naftos pirkėja, nors dabar tas sektorius yra praktiškai apmiręs.
Tuo tarpu kaimyninės šalys vis labiau įsitraukia į šį karą.
Konflikte dalyvauja daugiau negu 20 ginkluotų grupuočių. Tūkstančiai Ugandos karių, pastiprintų atakos sraigtasparniais, padeda S.Kiirui, o Sudanas kaltinamas ginkluojantis R.Macharui lojalius sukilėlius.
Diplomatai sako, kad jiems likę tik nedaug pasirinkimų. Pakartotiniai taikos derybų etapai neatnešė beveik jokios naudos, išskyrus milijonų dolerių vertės sąskaitas už delegacijų narių apgyvendinimą viešbučiuose ir keliones.
„Sankcijos lyderiams yra kraštutinė priemonė, – sakė vienas toms deryboms artimas diplomatas. – Dar yra vilties įtikinti juos kalbėtis ir susitarti.“
