Pietų Sudanas tapo jauniausia valstybe 2011 metais po
referendumo, per kurį buvo nubalsuota už atsiskyrimą nuo Sudano
šiaurinės dalies.
Tačiau jauną šalį apėmė karas, praėjus vos 1,5 metų po
nepriklausomybės paskelbimo, kilus politiniam susipriešinimui tarp
prezidento Salvos Kiiro ir jo buvusio pavaduotojo Rieko
Macharo.
Incidentai, per kuriuos mergaitės yra išžaginamos grupės
karių, o po to sudeginamos, berniukų kastravimas, vaikų karių
armijos ir kitokie nežmoniški nusikaltimai žymi ilgėjantį
pilietinio karo Pietų Sudane žiaurumų sąrašą, tačiau
tarptautinė bendruomenė akivaizdžiai yra nepajėgi sustabdyti tų
kautynių
Artėjant nepriklausomybės metinėms iškilus Pietų Sudano
aktyvistas Edmundas Yakani sakė, kad „mes
neturime ko švęsti“.
Analitikai perspėja, kad sankcijos – vienintelis likęs
diplomatinio spaudimo įrankis, kuriuo būtų galima priversti
kariaujančias šalis sudaryti taiką – iš tikrųjų gali tik dar
labiau paaštrinti šį konfliktą.
Karas prasidėjo 2013 metų gruodį, kai S.Kiiras apkaltino
R.Macharą planuojant perversmą. Tuomet prasidėjo virtinė žudymų
abiejose stovyklose, o neturtinga ir priėjimo prie jūros neturinti
šalis susiskaldė etniniu pagrindu.
Buvo sudarytos ir žlugo bent septynerios paliaubos. Kai S.Kiiras
ir R.Macharas paskutinį kartą susitiko birželio pabaigoje, jie
netgi nesugebėjo sudaryti rašytinės sutarties, o derybos „neduoda
jokių apčiuopiamų rezultatų“, sakė vienas sukilėlių atstovas.
Praeitą savaitę Jungtinių Tautų Saugumo Taryba paskelbė
draudimą išduoti vizas šešiems karo vadams ir įšaldė jų
sąskaitas. Trys iš tų veikėjų vadovauja vyriausybės pajėgoms, o
kiti trys – sukilėliams.
Trims iš jų jau anksčiau buvo paskelbtos JAV ir Europos
Sąjungos sankcijos, kurios nesugebėjo pažaboti smurto, nes
sąskaitų įšaldymas ir draudimas išvykti į užsienį karo vadams
mažai aktualus.
Milijardai dolerių buvo skirta humanitarinei pagalbai ir
ekonomikos plėtros skatinimui tame regione nuo 2005 metų, kai Pietų
Sudanas sudarė taikos sutartį su Chartumu, baigusią dešimtmečius
trukusį pilietinį karą ir atvėrusią triuškinamam balsavimui už
nepriklausomybę 2011 metais.
Vis dėlto tarptautinės bendruomenės įtaka dabar yra ribota –
netgi Pietų Sudano nepriklausomybės rėmėjų, tokių kaip
Vašingtonas, arba ekonomikos jėgainių, tokių kaip Kinija, kuri
anksčiau buvo pagrindinė Pietų Sudane išgaunamos naftos pirkėja,
nors dabar tas sektorius yra praktiškai apmiręs.
Tuo tarpu kaimyninės šalys vis labiau įsitraukia į šį karą.
Konflikte dalyvauja daugiau negu 20 ginkluotų grupuočių.
Tūkstančiai Ugandos karių, pastiprintų atakos sraigtasparniais,
padeda S.Kiirui, o Sudanas kaltinamas ginkluojantis R.Macharui
lojalius sukilėlius.
Diplomatai sako, kad jiems likę tik nedaug pasirinkimų.
Pakartotiniai taikos derybų etapai neatnešė beveik jokios naudos,
išskyrus milijonų dolerių vertės sąskaitas už delegacijų narių
apgyvendinimą viešbučiuose ir keliones.
„Sankcijos lyderiams yra kraštutinė priemonė, – sakė
vienas toms deryboms artimas diplomatas. – Dar yra vilties įtikinti
juos kalbėtis ir susitarti.“