70-osios Hirošimos metinės dešimtims tūkstančių branduolinę ataką išgyvenusių žmonių, japoniškai vadinamų hibakusha, yra priminimas apie žmogiškąjį mirtingumą.
Skaičiuojama, kad iki šiol gyvi 183 tūkst. žmonių, kurie išgyveno Hirošimos ir Nagasakio branduolines atakas. Jų vidutinis amžius – 80 metų.
Visų išgyvenusiųjų istorijos apie tą lemtingą 1945-ųjų rugpjūčio 6-osios rytą skirtingos, tačiau juos visus vienija požiūris į branduolinį karą.
„Žmonės, kaip aš, praranda stiprybę kalbėti apie savo patirtį. Tačiau jie vis dar aktyviai kovoja prieš branduolinius ginklus“, – teigia buvęs mokyklos direktorius Sunao Tsuboi, kuris dabar keliauja po pasaulį ir skaito paskaitas apie branduolinio karo baisumus.
Sunao Tsuboi prisimena, kaip tą rytą išgirdo garsų sprogimą, tuomet jo kūnas pakilo į orą, o smūgis jį nusviedė 10 metrų atgal.
Atgavęs sąmonę jis, tuo metu 20-metis, suvokė, kad didžioji jo kūno dalis apdegusi, o drabužiai suplėšyti nuo galingo smūgio.
„Mano rankos buvo smarkiai nudegusios ir atrodė, kad kažkas laša nuo mano pirštų galiukų, – prisimena Sunao Tsuboi. – Man siaubingai gėlė nugarą, bet aš neturėjau nė menkiausio suvokimo, kas ką tik įvyko. Aš pamaniau, kad atsidūriau labai arti konvencinės bombos.
Nė nesupratau, kad ji buvo branduolinė, o aš patyriau radiaciją. Ore buvo tiek dūmų, kad vos galėjai matyti, kas buvo už 100 metrų nuo tavęs. Tačiau tai, ką išvydau, įtikino mane, kad aš patekau į pragarą žemėje.“
„Aplinkui žmonės šaukėsi pagalbos, kvietė ir ieškojo savo šeimos narių. Mačiau mergaitę, kurios akis buvo nukarusi jai iš akiduobės. Žmonės atrodė kaip vaiduokliai, kraujuojantys ir mėginantys eiti, kol galiausiai nugriūdavo. Dauguma neteko galūnių“, – su siaubu tą dieną prisimena japonas.
„Visur buvo apanglėję kunai, jie plaukė ir upėje. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau žmogų, mėginantį rankomis uždengti skylę savo pilve, mėginantį sustabdyti virstančius vidaus organus. Degančios mėsos kvapas užgožė visus kitus kvapus“, – teigė Sunao Tsuboi.
Netrukus jis buvo išvežtas į ligoninę, kurioje be sąmonės praleido beveik mėnesį. Kai prabudo, nugalėta Japonija jau buvo pasidavusi JAV.
„Neturėjau jokio supratimo, kaip karas pasibaigė, – prisimena vyras. – Buvo sunku viską suvokti.“
Nuo tada vyras gulėjo ligoninėje vienuolika kartų. Tris iš jų gydytojai teigė, kad vyras nebeišgyvens. Sunao Tsuboi iki šiol vartoja daugybe rūšių vaistų. Kai kurie jų skirti palegvinti dviejų rūšių vėžį, kuriuo jis susirgo paveiktas radiacijos.
Kovoja, kad tragedija nepasikartotų
Hibakusha – tragediją išgyvenusieji – dabar mėgina užtikrinti, kad jų patirtis nemirtų kartu su jais. Tuo metu, kai tokios valstybės, kaip Rusija ir Šiaurės Korėja žarstosi grasinimais apie branduolinį karą, jų vaidmuo itin svarbus.
Šių metų pradžioje viena aktyviausių Hirošimos tragediją išgyvenusiųjų organizacija „Hidankyo“ pranešė, kad nutrauks savo veiklą, kai jos 80-mečiai ir 90-mečiai nariai nuspręs, jog yra per seni užsiimti aktyvizmu.
„Po dešimt metų aš labai nustebsiu, jei mūsų dar bus daug likę, – teigia Hiroshi Shimizu, kuriam buvo vos treji, kai pusantro kilometro nuo jo namų sprogo atominė bomba. – Jei hibakusha ir toliau kovos prieš atominius ginklus, tuomet paskui seks ir kiti. Štai todėl mes turime ir toliau tęsti savo kampaniją – tol, kol tai galime fiziškai.“
Hirošimos ir Kunitačio miestai mėgino išsaugoti atominės bombos sprogimo liudininkų palikimą sukurdami „pasakotojo“ kursus, atvirus visiems, kurie nepatyrė tragedijos, bet nori apie ją sužinoti. O organizacija „Hindankyo“ ieško hibakusha vaikų.
Praėjusį mėnesį 84-erių Yoshiko Kajimoto pasakojo savo išgyvenimus Jungtinės Karalystės Parlamento nariams per programą „Skype“. O delegacija kitų atominės bombos sprogimo liudininkų keliavo į 24 šalių turą.
Istoriją perduoda iš lūpų į lūpas
Praėjusiais metais suskaičiuota, kad nuo atominės bombos žuvo daugiau nei 450 tūkst. žmonių. Buvo sugadinti ir iki pamatų sulyginti du trečdaliai visos Hirošimos pastatų.
Nors žmonija pamatė, kokios gali būti atominio karo pasekmės, branduolinis nusiginklavimas vyksta lėtai. O kai kurios valstybės branduolinį arsenalą tik didina.
Likę gyvi po katastrofos nerimauja: ar neliks jų pasakojimai tik vadovėlinė istorija, o žmonės ir vėl pakartos senas klaidas?
„Manęs nebebus čia po 10 ar 15 metų, todėl kyla klausimas, kaip toliau perduoti mūsų žinutę“, – teigia Hiroko Hatakeyama, kuriam 1945-aisiais buvo 6-eri.
„Šiandien beveik nebeturiu energijos kovoti. Jau nebebijau mirti. Tačiau tuo pat metu suvokiu, kad mūsų, likusių gyvų, pareiga yra tęsti viską tiek, kiek pajėgiame. Kad pagerbtume atminimą tų, kurie nebėra su mumis“, – aiškino Hiroko Hatakeyama.
Tuo metu Sunao Tsuboi, vienas aktyviausių atominės bombos sprogimo liudininkų, šiandien kalbėsis su šalies premjeru Shinzo Abe. Jam jis anksčiau negailėjo kritikos dėl nenoro palaikyti po karo nusistovėjusio japonų pacifizmo.
„Visų bombos sprogimą išgyvenusiųjų vardu premjero paprašysiu, kad jis padarytų viską, kas tik jo valioje, kad atominės bombos išnyktų, – tikino Sunao Tsuboi. – Aš nenustosiu kartoti šio prašymo, kol būsiu gyvas.“
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
