Separatistų „Vaiduoklio“ brigadai vadovaujančio Jurijaus Ševčenkos-Rostovo kabineto sieną puošia tiek Rusijos prezidento Vladimiro Putino, tiek sovietų diktatoriaus Josifo Stalino portretai.
Bet dabar, trapioms paliauboms Rytų Ukrainoje vis dėlto laikantis, abu šie idealai kovotojų, įsikūrusių buvusiame KGB komplekse pramoniniame Alčevsko mieste, jau nebeįkvepia.
Separatistai neslepia nepasitenkinimo trūkinėjančiais santykiais su Maskva, kuriai dabar labiau rūpi karinė intervencija Sirijoje.
Manoma, kad Kremlius spaudžia sukilėlius apsiraminti ir jau nebe tik popieriuje laikytis Minsko susitarimų.
Tad kovotojai jaučiasi apleisti – Sirija toli, o paliaubų jie negerbia. Ir toliau tikina, kad karas nepasibaigė – esą tiesiog pasikeitė taktika.
„Mūsų respublika dar nėra nepriklausoma. Ji priklauso nuo Rusijos pagalbos, – pripažįsta iš Maskvos į Luhanską atvykęs fizikas Aleksejus Markovas, kuris „Vaiduoklio“ brigadoje yra dešinioji J.Ševčenkos ranka. – Turime nugriebti daugiau žemių, daugiau pramonės, daugiau miestų. Tik tada galėsime užbaigti karą.“
Kitas brigados narys Piotras Berykovas įtaria, kad humanitarinės pagalbos į Donbasą Rusija nesiunčia būtent norėdama užkirsti kelią savarankiškam separatistų puolimui: „Jie mums sako palaukti, sako, kad dabar pulti būtų neprotinga. Baltieji sunkvežimiai nebevažiuoja, o be pagalbos civiliai mirs badu.“
Įtvirtinti pozicijas Luhansko regione siekiančios „Vaiduoklio“ brigados lyderis J.Ševčenka – buvęs Raudonosios armijos karys, subyrėjus Sovietų Sąjungai ilgai dirbęs muitinėje.
Vadovauti brigadai jam teko po to, kai gegužę per pasalą buvo nužudytas jo pirmtakas Aleksejus Mozgovojus. Jo žūties aplinkybės iki šiol miglotos, tačiau J.Ševčenka puikiai supranta, kad gali ateiti ir jo eilė.
„Aš susirūpinęs, žinoma, – pripažįsta J.Ševčenka. – Jei tai nutiko jam, gali nutikti ir man. Bet aš į mirtį žiūriu filosofiškai.“
Dėl A.Mozgovojaus nužudymo Luhanske daug kas kaltino Ukrainos centrinės valdžios agentus. Bet ir šiandien kalbama, kad su kovotojų vadeiva susidorojo kiti galios ištroškę separatistai.
Nors Donbase visą vasarą tęsėsi artilerijos apšaudymai, šiandien ties fronto linija ramu. Tiesa, separatistai ir toliau grūdasi ankštuose nešildomuose nameliuose, o juk artėja šalta žiema.
„Turime čia žmonių iš Ukrainos, Rusijos, net iš Vakarų Europos, – sakė A.Markovas. – Bet nenuostabu, kad kai kurie ilgai neužsibūna. Jie savanoriai, pabando ir išvažiuoja namo. Tikriausiai dėl to labiausiai ir neramu, nes viską tenka pradėti nuo pradžių.“
Civilių prie fronto beveik nebėra. Bet viena šeima – Vladimiras, Olga ir jos 90-metė motina Nina – apleistame Joloboko kaime pasiliko.
„Tai mūsų žemė, mūsų namai. Neturime kur daugiau eiti. Yra toks posakis: „Jei išsilaikai tris dienas, tampi karo svečiu“, – toliau kovotojų apsuptyje gyventi pasiryžusi Olga.