Klimato kaitos konferencija baigta: ką pasiekė derybininkai?

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent'as Fabiusas plaktuko kaukštelėjimu užbaigė beveik dvi savaites vykusias sekinančias Jungtinių Tautų derybas Paryžiuje, kai buvo pasiektas konsensusas tarp ministrų, kurie kelias minutes plojo atsistoję ir džiaugsmingai šūkavo, o kai kurie braukė palengvėjimo ašaras.

„Matau salę, matau kad reakcija yra teigiama, negirdžiu jokių prieštaravimų. Paryžiaus klimato sutartis priimta“, – paskelbė L.Fabiusas, kuris pirmininkavo šioms deryboms.

Nuo 2020 metų įsigaliosianti Paryžiaus sutartis užbaigia dešimtmečius trukusius ginčus tarp turtingųjų ir skurdžių šalių, kaip paskirstyti naštą trilijonų dolerių vertės projekte, turinčiame sulėtinti pasaulinį klimato atšilimą ir sumažinti jau stebimų pokyčių padarinius.

Prognozuojama, kad 2015-ieji bus šilčiausi mūsų planetoje per mokslinių matavimų istoriją, o pasaulio lyderiai ir mokslininkai sakė, kad JT sutartis yra gyvybiškai svarbi, siekiant suvaldyti temperatūros didėjimą ir išvengti pragaištingiausių klimato pokyčių padarinių.

Jie perspėja, kad skubiai nesiėmus veiksmų šalis niokos vis didesnės sausros, potvyniai ir audros, o dėl kylančio jūros lygio bus užlietos žemos salos ir pajūrio teritorijos, kuriose gyvena šimtai milijonų žmonių.

„Paryžiaus sutartis sukuria tvirtą pagrindą, kurio reikia pasauliui, kad būtų išspręsta klimato krizė, – sakė JAV prezidentas Barackas Obama. – Susitelkėme, kad sudarytume stiprią sutartį, kurios reikia pasauliui. Mes išnaudojome šią galimybę.“

Vokietijos kanclerė Angela Merkel pridūrė: „Paryžius visada bus siejamas su šiuo istoriniu posūkio tašku klimato politikoje.“

Pagrindinė priemonė kovoje su pasaulinio klimato šiltėjimu – smarkiai sumažinti arba visiškai atsisakyti akmens anglių, naftos ir dujų naudojimo energetikoje, nors šis procesas skatino ekonomikos klestėjimą nuo pramonės revoliucijos XVIII amžiuje.

Deginant iškastinį kurą į atmosferą išmetamos nematomos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, skatinančios planetos šiltėjimą ir pokyčius jautrioje Žemės klimato sistemoje.

Kad būtų išeita iš šio užburto rato, reikia pereiti prie švaresnių energijos šaltinių, tokių kaip saulės arba vėjo energija, taip pat užtikrinti veiksmingesnį energijos vartojimą.

Kai kurios šalys taip pat plėtoja branduolinę energetiką, kuri nedidina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.

Paryžiaus sutartyje nustatytas tikslas – užtikrinti, kad planetos klimato atšilimas būtų „gerokai mažesnis“ negu 2 laipsniai Celsijaus, lyginant su padėtimi iki pramonės revoliucijos. Šalys taip pat turės dėti pastangas, siekdamos dar ambicingesnio tikslo – kad klimatas neatšiltų daugiau negu 1,5 laipsnio.

Kad tai įvyktų visos šalys turi siekti, jog šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pikas baigtųsi „kiek įmanoma anksčiau“, o tuomet prasidėtų spartus taršos mažinimas, sakoma sutartyje

Pasaulio klimatas jau yra atšilęs beveik 1 °C, ir tai jau kelia didelių problemų sausringo klimato besivystančiose šalyse, sako mokslininkai.

Kai kurie aplinkosaugininkai sako, kad Paryžiaus sutartis yra posūkio taškas, ir prognozuoja, kad siekis apriboti atšilimą iki 1,5 °C padės eliminuoti iškastinio kuro pramonę. 

„Tas vienintelis skaičius ir naujas tikslas užtikrinti nulinį emisijų balansą iki šio šimtmečio antros pusės sukels siaubą akmens anglių bendrovių valdybose ir naftą eksportuojančių šalių rūmuose“, – sakė žaliųjų organizacijos „Greenpeace International“ vadovas Kumi Naidoo. 

Besivystančios šalys tvirtina, kad turtingosios valstybės turi prisiimti didžiausią atsakomybę už klimato pokyčių mažinimą, nes jos nuo pramonės revoliucijos yra paskleidusios atmosferoje daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. 

Tuo tarpu JAV ir kitos turtingosios šalys kontrargumentuoja, kad kylančios milžinės irgi turi daugiau nuveikti šioje srityje, nes dabar jos išmeta daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl joms teks pagrindinė atsakomybė už tolesnį klimato šiltėjimą. 

Sprendžiant itin svarbų finansavimo klausimą, išsivysčiusios šalys susitarė nuo 2010-ųjų kasmet skirti bent 100 mlrd. JAV dolerių, teikiant pagalbą besivystančioms šalims. 

Tačiau pasipriešinus Jungtinėms Valstijoms šis skyrius nebuvo įtrauktas į teisiškai įpareigojančią sutarties dalį. 

Prieš prasidedant deryboms dauguma šalių savanoriškai pateikė planus, kaip jos ketina apriboti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį nuo 2020 metų, o tuos pasiūlymus daugelis laiko svarbiu sėkmės pagrindu. 

Tačiau mokslininkai sako, kad netgi tuo atveju, jeigu visi pažadai būtų išpildyti, Žemės klimato atšilimas tikriausiai smarkiai viršys apskaičiuotą saugią ribą. 

Kad visos šalys vykdytų savo įsipareigojimus, sutartyje numatoma, kad pasiekta pažanga bus vertinama kas penkerius metus nuo 2023-ųjų. 

Labiausiai klimato pokyčių pažeidžiamos šalys uoliai stengėsi, kad būtų susitarta dėl ambicingesnio tikslo – užtikrinti, kad klimatas atšiltų ne daugiau negu 1,5 laipsnio. 

Tuo tarpu didžiosios teršėjos, tokios kaip Kinija, Indija, taip pat naftos gavybos milžinė Saudo Arabija, pageidavo, kad tas rodiklis būtų 2 °C, nes tuomet jos galėtų ilgiau deginti iškastinį kurą. 

Kinijos vyriausiasis derybininkas Xie Zhenhua sakė, kad priimta sutartis nėra tobula. 

„Tačiau tai neužkerta mums kelio atlikti istorinių žingsnių į priekį, – pabrėžė jis. – Tai iš tikrųjų yra nuostabus žingsnis, kuris priklauso mūsų kartai ir mums visiems.“ 

Tuvalu, mažytė Ramiojo vandenyno salų valstybė, turinti apie 10 tūkst. gyventojų, kuri dėl kylančio vandenyno lygio netekti beveik visos savo teritorijos, džiūgavo, kai sutartis buvo priimta. 

„Mes išgelbėjome Tuvalu ir tuo pačiu išgelbėjome pasaulį“, – sakė šios šalies derybininkas Ianas Fry. 

Vis dėlto JAV demokratų prezidento rinkimų kampanijos favoritė Hillary Clinton pastebėjo, kad „veiksmai per ateinantį dešimtmetį bus lemiami“. 

„Jeigu nepakankamai stumsime švariosios energetikos augimą ir taršos anglies junginiais mažinimą visose ekonomikos srityse, katastrofinių padarinių negalėsime išvengti“, – perspėjo ji.