Suomijos moksleiviai: be batų, bet raštingiausi pasaulyje

Nors Suomijoje rugsėjo 1-ąją mokiniai neneša mokytojams gėlių, o šalyje nešvenčiama Mokytojo diena, šios valstybės pedagogams niekada nešovė į galvą streikuoti. Mat nėra reikalo.

Klasėje moksleivius pasitinka krūva naujausių planšetinių kompiuterių – valstybė negaili investuoti į naujausias technologijas.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Klasėje moksleivius pasitinka krūva naujausių planšetinių kompiuterių – valstybė negaili investuoti į naujausias technologijas.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Suomijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J.Kekkonen planuoja grįžti į Lietuvą, bet dėl sprendimo dar abejoja.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Suomijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J.Kekkonen planuoja grįžti į Lietuvą, bet dėl sprendimo dar abejoja.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Mokiniai Suomijos mokyklose vaikšto tik su kojinėmis – batai paliekami prie durų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Mokiniai Suomijos mokyklose vaikšto tik su kojinėmis – batai paliekami prie durų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (3)

Laima Lavaste („Lietuvos rytas“)

Dec 27, 2015, 1:53 PM, atnaujinta Sep 27, 2017, 6:00 AM

Valstybė prasideda nuo švietimo – tokia jau beveik šimtmetį prioritetinė šalies nuostata seniai davė savo vaisius.

Suomijoje tėra 5 mln. gyventojų, bet ji pasaulyje yra lyderė pagal raštingumą, o šalies švietimo sistema kelia ir nuostabą, ir susidomėjimą. Kuo ji ypatinga?

Žiemos mūšiai per pertraukas

Jei šiandien užklystumėte į suomių mokyklą gerokai šiauriau Helsinkio, manytumėte, kad prasidėjo naujas Žiemos karas.

Sunku patikėti, kad tie per pertraukas kieme siaučiantys ir iki ausų sniegu aplipę suomiukai išsidūkę netrukus vėl susikaupę sėdės pamokoje, o sniego mūšius primins tiktai rūbinėje džiūstančios striukės ir batai.

Taip, taip, batai. Užėję į mokyklą pirmiausia išvysite kalną batų.

Mokiniai vaikšto tik su kojinėmis – juk mokykla jiems antrieji namai.

Ši taisyklė galioja ir svečiams, ir tėvams.

Nei brangesniais už mokytojo batais, nei firminiais drabužiais čia niekas nepasipuikuos. Vilnonės kojinės ir patogus rūbas – tokia suomiukų uniforma.

Jus nustebins, kad per pertraukas koridoriuose neišvysite vaikų, kalbančių ar rašančių žinutes mobiliaisiais telefonais. Ne tik todėl, kad koridoriuose mokinių nėra – juk jie visi privalo būti lauke, nesvarbu, ar lyja, ar spaudžia šaltis.

Telefonai privalo būti išjungti dar pakeliui į mokyklą. Mums aišku, keista, bet suomiukai taisyklių laikosi.

Nustebsite, kai prie mokyklų išvysite išrikiuotą galybę dviračių ar slidžių.

„Automobiliais vežioti vaikus į mokyklą – negirdėtas dalykas, niekas to nesuprastų.

Mokykla toli? Tam yra dviratis, net sningant. Mūsų sūnus Suomijoje nebeserga sloga“, – juokiasi penktoko mama, Suomijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jurgita Kekkonen.

Moteris su nerimu svarsto, ar sūnus pripras lietuviškoje mokykloje, nes šeima planuoja sugrįžti į Vilnių.

Bet žvilgtelėkime į suomių mokyklą atidžiau.

Mokytojams gėlių neneša

Rugpjūčio vidurys suomiams – liūdnas metas.

Kai visa Europos Sąjunga tik verčiasi ant kito šono paplūdimiuose, paniurę suomiai jau kinkuoja į darbus, pasidžiaugę lietingomis atostogomis liepą.

Į mokyklą rugpjūčio viduryje, visada antradienį, grįžta ir jų vaikai. Nešini ne gėlėmis, o tuščiomis kuprinėmis – į jas susikraus nemokamai gaunamus vadovėlius ir mokymosi priemonių.

Tėvai nesuka galvos ir dėl to, ką vaikai valgys, – pietūs nemokami visiems, tad socialinės nelygybės vaikai nemato.

Bet svarbiausia, kad mokykloje mažamečių laukia mokytojas.

„Suomių mokykloje visi lygūs. Į mokytojus ar net rektorių (mokyklos direktorių. – Red.) mokiniai kreipiasi vardu, o ne „tamsta mokytoja“.

Kai nėra pabrėžiama hierarchija, ir bendravimas kitoks.

Mokiniai žino, kad mokytojas yra draugas, kurio darbas – sudrausminti, išspręsti konfliktus ir išmokyti.

Pagarbą jis įgyja parodydamas, kad vaikai jam iš tikrųjų rūpi.

Suomijoje suprantama, kad mokytoju, kaip kunigu ar gydytoju, tiesiog gimstama.

Jam rodoma didžiulė pagarba, jo profesija yra viena prestižiškiausių“, – sako lietuvė Eglė Bogvilaitė, Helsinkyje dirbanti būtent pedagoge.

Pagarba mokytojui įrodoma ir atlygiu. Jo alga siekia 2–4 tūkst. eurų per mėnesį.

Ne iškalti, o suprasti

Eglė mato daug skirtumų tarp lietuviškos ir suomiškos mokymo sistemų.

Lietuvoje dar neretai manoma – jei bijo, tai ir gerbia. Vaikas čia dažnai bijo klausti, bijo būti neteisus.

Bet suomiai jau seniai supranta, kad sausų faktų kalimas nėra efektyvus. Kad vaiko pasaulyje pilna klausimų „kodėl“, o juos aiškinantis įvyksta didieji mąstymo atradimai.

„Todėl Suomijoje taikomas patirtinio mokymo modelis, pagrįstas ne faktų vardijimu, o detaliu jų supratimu.

Svarbiausia – stebėtis, klausti, aiškinti, ieškoti naujos informacijos, vertinti ir diskutuoti, išmokyti į problemas, faktus žvelgti tyrėjo akimis ir laikytis pagrindinių pažinimo taisyklių.

Tokio mokymo negalima griežtai apriboti, viskas turi vykti su dideliu pažinimo džiaugsmu. Taip išmokstama savimi pasitikėti ir išklausoma kita nuomonė.

Patirtinis mokymas nėra individualus procesas. Mokinys skatinamas dirbti drauge su kitais. Ir tai yra vienas pagrindinių Suomijos mokytojų uždavinių“, – pasakoja Eglė, ugdanti mažuosius Suomijos piliečius.

Mokiniai nekonkuruoja

Dar labiau lietuvė nustebina atskleisdama, kad Suomijos mokyklose nėra konkurencijos nei tarp mokinių, nei tarp mokytojų.

„Nėra nei olimpiadų, nei konkursų, nei geriausių mokytojų rinkimų? Tai kokia motyvacija mokytis ar dirbti?“ – nustembu.

Taip, testai, įvertinimai, o nuo šeštos klasės ir pažymiai yra, bet jie tiktai parodo, kaip mokinys suprato dalyką ir kur dar reikia padirbėti.

Konkurencijos dėl aukštesnio įvertinimo ar streso dėl to nėra, nes tai neturi prasmės.

Vidurinės mokyklos abitūros egzaminai vyksta, bet aukštosios mokyklos žiūri ne į įvertinimus, o į pasirengimą konkrečiam stojamajam egzaminui – kaip jaunuolis pasirengęs studijuoti norimą profesiją.

1990 metais net buvo panaikintas mokyklų auditas. Mokytojais pasitikima ir jiems suteikiama kūrybinė laisvė.

„Suomijoje svarbiausia lygybė, o ne aukšti vertinimo balai. Lygybė religiniu, kultūriniu, socialiniu, hierarchiniu aspektu.

Suomiai sukūrė tokią švietimo sistemą, kurioje atsižvelgiama į kiekvieno mokinio poreikius“, – tvirtina Eglė.

2016 metais prasidėsianti Suomijos švietimo reforma numato, ką daryti su gabesniais vaikais, kurių yra apie 10 procentų. Darbui su jais sukurtas naujas fenomeno (reiškinio) modelis.

Jo esmė – viršijamos visų mokomųjų dalykų ribos. Stengiamasi vengti akcentuoti užduoties pabaigą ir tai, gerai ar blogai ji atlikta.

„Bet suomiai nenori persistengti su išskirtiniu dėmesiu. Jie siekia ugdyti mokinių tolerantiškumą ir pakantumą vienų kitiems“, – simpatijų suomiškai mokymo sistemai neslepia Eglė.

Suomiai neberašys ranka

Neseniai pasaulį nustebino žinia, kad suomiai esą nebesimokys rašyti ranka.

Nors kas čia nuostabaus? Maža tarp ežerų ir miškų pasislėpusi šalis jau seniai laikoma Europos Japonija – viena pirmaujančių šalių technologijų srityje.

Suomiai suskubo paaiškinti. Naujojoje švietimo reformoje išties kalbama, kad mokytojai patys nuspręs, kiek laiko jie skirs mokymui rašyti ranka, o kiek – klaviatūra.

Programos tikslas esą nėra panaikinti rašybą, o tik daugiau dėmesio jau nuo mažens skirti šiuolaikinėms technologijoms.

Suomiai negaili investuoti į naujausias technologijas ir augančią kartą.

Helsinkio priemiesčio Espo savivaldybė nusprendė kiekvienai ikimokyklinukų klasei skirti po filmavimo kamerą ir po aštuonis planšetinius kompiuterius su interneto prieiga.

Pabrėžiama, kad technologijos nepakeis mokytojų atsakomybės. Tiktai siekiama, kad vaikai mokytųsi geriau pažinti aplinką ją tyrinėdami šiuolaikiškai ir įvairiapusiškai.

Bet ne visada pažinimui reikia technologijų. Pavyzdžiui, Suomijos darželinukai kartais piešia ne dažais, o sutrintomis mėlynėmis – taip susipažįstama su gamta.

Ar užaugs robotukai?

Nereikia manyti, kad suomiukai auga lyg ateities robotukai. Suomiai nerimauja, kad mobilieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai užvaldė jų gyvenimą.

Vaikų psichiatrai tvirtina, kad namie nuolat veikiantys prietaisai trikdo vaikus, kurių smegenys tik formuojasi. Prie garsų, vaizdų maišaties pripratęs vaikas nebesugeba orientuotis tyloje, susikaupti.

Tad specialistai pateikė griežtus reikalavimus tėvams. Televizorius namie neįjungiamas, jeigu kambaryje yra kūdikis iki vienų metų. Įjungiamas tik pusvalandžiui, jei vaikui 1–3 metai.

Telefonu galima kalbėtis tik tada, kai vaikas paguldytas. Tėvų mobilieji telefonai išjungiami, kai jie eina pasiimti vaikų į darželį ar pradinę mokyklą.

„Palikite telefonus ir išklausykite, ką jūsų vaikas nuveikė per dieną“, – griežtai įsako psichiatrai.

Istorijos pasakojimas – antrojoje straipsnio dalyje. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.