„Kasdien patiriu tą pačią baimę, – prisipažino Marselyje gyvenanti žydė Corinne. – Anksčiau to niekada nebūdavo. Tačiau dabar kas rytą, kai moju savo vaikams, išeinantiems į mokyklą, man tiesiog sugniaužia skrandį.“
Taip Marselyje dabar jaučiasi ne tik Corinne, bet ir visa žydų bendruomenė.
Uostamiestyje saugumo lygis šiuo metu toks, kaip ir pačiame Izraelyje, kur prieš žydus vis įvykdoma kruvinų išpuolių.
Marselyje prie žydų mokyklų, sinagogų ir kitų susirinkimo vietų patruliuoja automatais ginkluoti pareigūnai.
O patys žydai stengiasi viešumoje neatskleisti savo tapatybės, pavyzdžiui, nedėvėti jarmulkos.
Ir niekam tokios saugumo priemonės neatrodo persistengimas. Visa tai – įrodymas, kuo virto žydų gyvenimas antrajame pagal dydį Prancūzijos didmiestyje.
Pykčio kupinas žvilgsnis
Prieš dvi savaites Marselyje peiliu ginkluotas musulmonas užpuolė žydą mokytoją Benjaminą Amsellemą. Nuo tada saugumo pajėgos situaciją mieste stebi dar akyliau.
Užpultas mokytojas pasakoja, kad spėjo pažiūrėti savo užpuolikui į akis.
Jis buvo 15-metis kurdų kilmės musulmonas.
„Aš visiškai neabejoju, kad jis norėjo mane nužudyti. Tai buvo neapykantos kupinas žvilgsnis“, – teigė B.Amsellemas.
Tai patvirtino ir pats užpuolikas. Paauglys tyrėjams pareiškė, jog didžiuojasi tuo, ką padarė, tačiau jam gėda, kad nesugebėjo žydo nužudyti.
Šis išpuolis pakurstė didžiulius debatus visoje Prancūzijoje. Svarbus Marselio religinis žydų vadovas Zvi Ammaras tada pasakė, kad galbūt atėjo metas šio miesto žydams nebenešioti jarmulkų – religinių kepurėlių.
Jis pasiūlė atsisakyti šio žydų religinio atributo, kad bendruomenė jaustųsi saugiau Marselio gatvėse.
Keli Paryžiuje gyvenantys žydų religiniai lyderiai pavadino tai „pasidavimu“. Bet Marselio žydai savo rabino paklausė: juk geriau atsargumas nei mirtis.
Baiminasi dėl vaikų
Uostamiesčio žydai kasdien savo vaikus į mokyklas išleidžia su baime. Pakeliui į jas vaikai nebedėvi jarmulkų – slepia jas kišenėse arba po niekuo neišsiskiriančiomis kepuraitėmis su snapeliu.
„Per pastaruosius dvejus metus situacija labai pablogėjo, – sakė Marselyje gyvenanti žydė Deborah. – Savo šalyje jaučiuosi vis nesaugiau. Kai nueiname į prekybos centrą ir mano vaikas pamato nuo galvos iki kojų užsidengusias moteris, jis išsigąsta.“
Moteris teigia, kad Marselyje musulmonų bendruomenė tapo itin gausi ir ji dega neapykanta žydams.
„Anksčiau sakydavome, jog čia yra tik mažytė musulmonų bendruomenė. Dabar nesu tuo tikra. Čia įžengė naujoji karta. O jie buvo užauginti mokant mūsų nekęsti. Manau, kalti socialiniai tinklai“, – apgailestavo Deborah.
Kita žydė Corinne tikino, kad anksčiau galėjo nešioti Dovydo žvaigždę – niekas nebūtų pastebėjęs. Dabar to daryti niekas nedrįstų.
„Mes visi pažįstame musulmonų. Vaikystėje aš turėjau draugę musulmonę, kuri dažnai ateidavo pas mane nakvoti.
Tačiau štai dabar turiu namų tvarkytoją musulmonę, kurią pažįstu jau daugybę metų. Pasvarstau: „Kažin ką ji galvoja iš tiesų?“ – būgštavo moteris.
Džihadistus stabdo gaujos
Ironiška, tačiau Marselyje radikalių musulmonų nėra tik ten, kur klesti smurtaujančios narkotikų gaujos.
„Narkotikų baronai pasirūpina, kad joks radikalus musulmonų pamokslininkas čia nekeltų kojos. Jie žino, kad ten, kur yra pamokslininkų, greitai pasirodo Prancūzijos slaptosios tarnybos.
O jie nenori, kad agentai ten šniukštinėtų“, – aiškino Žydų institucijų tarybų atstovybės prezidentas Michele’is Teboulas.
Dėl visų šių priežasčių beveik 70 tūkst. Marselyje gyvenančių žydų jaučiasi nesaugūs – ne vienas prisipažįsta turintis minčių išvykti į Izraelį. Ten jiems nereikia įrodinėti savo tapatybės ar atvirkščiai – jos slėpti.
„Kai nuvykstu į Izraelį, leidžiu sau atsipalaiduoti. Vairuoju šeštadieniais, nevalgau košerinio maisto, – pasakojo M.Teboulas. – Taip darau todėl, kad Izraelyje man nereikia sakyti: „Žiūrėkite, aš žydas.“
Bet Marselyje – viskas atvirkščiai. Čia žydai negali pamiršti, kas jie yra.
