Naujas galvosopis dėl rusų manevrų

Viskas lyg ir logiška – V.Putinas, regis, sąmoningai pasirinko paskelbti apie sprendimą atitraukti šalies pajėgas iš Sirijos tuo metu, kai Ženevoje prasidėjo taikos derybos, temdomos aštrių nesutarimų dėl Basharo al-Assado politinės ateities.

Bet pasaulis vis tiek nustebęs. Karinę kampaniją Sirijoje rusai vykdė vos pusšešto mėnesio ir per šį laiką tikrai nesugebėjo pasiekti oficialaus tikslo – sutriuškinti tokių teroristinių grupuočių kaip „Islamo valstybė“ (IV) ar „Al Nusra“ frontas.

Tiesa, tikrieji Maskvos tikslai Sirijoje ir buvo kitokie – pakreipti pilietinio karo eigą B.al-Assado režimo naudai ir vėl užimti vietą prie pasaulio galingųjų derybų stalo.

Jei taip, pavyko. Bet gali būti ir taip, kad V.Putinas nutarė paspausti vis nepaklusnesnį Sirijos lyderį – rusai giriasi profesionaliais diplomatais, o B.al-Assadas, regis, nori išsisukti nuo taikaus konflikto sureguliavimo.

Galiausiai neatmestina, kad Kremlius žino tai, ko nežino visi kiti. Pavyzdžiui, kad nuosaikiuosius sirų sukilėlius sąjungininkai jau apginklavo išmaniosiomis raketomis žemė–oras.

Tokie ginklai dažnai pasirodo Afganistano karo veteranų košmaruose, tad V.Putinas galėjo ir pasiskaičiuoti, kad tolesnė kampanija Sirijoje gali kainuoti ir karinės technikos, ir karių gyvybių.

„Užduotis, iškelta Gynybos ministerijai ir ginkluotosioms pajėgoms, iš esmės įvykdyta, todėl įsakau gynybos ministrui pradėti mūsų karinės grupuotės Sirijos Arabų Respublikoje pagrindinės dalies išvedimą“, – pareiškė V.Putinas pirmadienio vakarą.

Aišku, atsitraukimas tik dalinis – Rusijos bazės Tartuse ir Chmeimime veiks taip, kaip iki šiol. Jos esą bus apsaugotos iš sausumos, jūros ir oro.

Be to, iš Maskvos ir Damasko netrukus atskriejo suderinta žinia, kad V.Putinas informavo B.al-Assadą apie sprendimą. Vakar iš aviacijos bazės Chmeimime į Rusiją išskrido pirmieji kariniai lėktuvai: bombonešiai Su-24, transporto lėktuvas Tu-154.

Sirijos prezidentas bet kokiu atveju nepaliekamas vienas – režimo pajėgas šalies vakaruose remia svečiai iš draugiško Irano ir Libane šeimininkaujančios grupuotės „Hezbollah“ kovotojai. Tiesa, pastarieji vakar paskelbė irgi grįžtantys namo.

Bet Rusija Sirijoje paliks zenitinių raketų kompleksus S-400. Namo negrįš ir kažkiek kariškių, kurių ten buvo 3–6 tūkst. Naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad dviejose bazėse Sirijoje liks apie 1 tūkst. rusų.

„Niekas nesako, kad namo grąžinami absoliučiai visi Rusijos karo lėktuvai. Jei šalyje paskelbtos paliaubos, didelių oro pajėgų nereikia“, – nuo vasario 27 dienos galiojančias dalines paliaubas portalui „Politico“ priminė vienas Rusijos vyriausybės pareigūnas.

V.Putino teigimu, kampanijos tikslai Sirijoje pasiekti. Tačiau IV toliau sėkmingai veikia – rusai kur kas dažniau bombardavo ne džihadistus, o B.al-Assado režimui grėsmę keliančių nuosaikių sukilėlių pozicijas.

Tad dabar kai kur Vakaruose netgi kalbama, kad toks melas – tarsi pripažinimas, kad Sirijoje įsipainiota į mėsmalę, iš kurios staigiai siekiama ištrūkti.

Ypač patenkinti JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politikos, kuri bent jau Viduriniuose Rytuose pasirodė absoliučiai bedantė, gynėjai, kalbantys apie diplomatijos pergalę. Bet bent jau konservatyvaus JAV naujienų portalo „The Washington Free Beacon“ apžvalgininkas Aaronas MacLeanas teigia, kad rusų tikslai Sirijoje buvo visai kiti, o rezultatais Kremlius gali džiaugtis.

Pirmiausia, Maskva siekė sutvirtinti Rusijai draugišką Sirijos valstybę. Kartu – išsaugoti karinio jūrų laivyno priežiūros punktą Tartuse ir toliau projektuoti karinę galią Viduržemio jūros rytuose.

Antra, rusai troško išsilaisvinti iš diplomatinės izoliacijos, kurią nulėmė Krymo aneksija ir kruvini pasižaidimai Rytų Ukrainoje, gniaužtų. Kitaip tariant, pasiekti, kad apie Ukrainą pasaulis kalbėtų kur kas rečiau.

Trečia, Rusija geidė pirmą kartą po kelių dešimtmečių vėl tapti svarbia geopolitine žaidėja Viduriniuose Rytuose ir pasiekti, kad amerikiečių ir NATO įtaka regione prisloptų. Maskvai svarbus ir strateginis aljansas su Iranu.

Ketvirta, nors pabėgėlių krizė Europą pasiekė anksčiau nei Rusijos naikintuvai ir sraigtasparniai Siriją, V.Putinas užsibrėžė tikslą tapti neapeinama šios krizės sprendimo dalimi.

„Leiskite paklausti, kuris šių tikslų nebuvo pasiektas nuo praėjusių metų rudens? Atsakau: pasiekti visi“, – rašo A.MacLeanas.

Pasak jo, jei B.al-Assado režimas dabar nesugrius, V.Putinas rusams atrodys kaip laimėtojas: „Siužetas bus toks: jis stojo į kovą su teroristais, atitraukė Siriją nuo bedugnės krašto, pagerino Rusijos reputaciją.“

Žinoma, gali būti ir kitaip. Nors Rusija, Sirijoje pražudžiusi beveik 2 tūkst. civilių, dabar save vaizduoja kaip šalį, kilniai siekiančią taikios išeities iš humanitarinės katastrofos, išvedant pajėgas iš Sirijos prarandamos stiprios derybinės pozicijos Ženevoje.

Tad spėliojama, kad V.Putinas traukiasi ne rodydamas pasitikėjimą B.al-Assado režimo pajėgumu, o kaip tik spausdamas Sirijos prezidentą, atkakliai atsisakantį net svarstyti galimybę trauktis iš posto.

Juk Maskva, kaip ir Vašingtonas, aktyviai stūmė visas konflikto puses sėsti prie derybų stalo Šveicarijoje, o režimo atstovai per pastarąsias dvi savaites tris kartus aiškino, kad tolesnis B.al-Assado valdymas yra „raudonoji linija“ ir kad negali būti jokių kalbų apie prezidento rinkimus.

Tokio blaškymosi išvarginti Rusijos diplomatai, kaip skelbia „The New York Times“, net atvirai siūlė B.al-Assadui trauktis.

Kita vertus, neįmanoma neatsižvelgti į tai, kad Rusijos ekonominė padėtis šiuo metu sunki. Ir nors kampanija Sirijoje Maskvai labai daug nekainavo, V.Putinas tikrai atsimena ilgą, varginamą sovietų karą Afganistane 1979–1989 metais. Kremlius, be jokios abejonės, nenori įsivelti į panašaus masto konfliktą.

O ir tie 3 mln. JAV dolerių, kuriuos kariniams veiksmams Sirijoje kasdien atseikėdavo Rusija, yra nemažai turint omenyje, kad naftos kainos ir toliau nekyla, o ekonomiką vis dar spaudžia sankcijos.

Dar viena svarbi išnaša – žinia, kad sukilėliai praėjusį šeštadienį numušė Sirijos pajėgų naikintuvą MiG-21US. Net Rusijos valstybinė žiniasklaida vakar pranešė, kad lėktuvas buvo numuštas iš išmaniosios raketinės oro gynybos sistemos „Stinger“.

Iki šiol patikimos informacijos, kad sukilėliams rėmėjai perdavė sistemų „Stinger“, nebuvo, bet vasario pabaigoje apie tai viešai pasvarstė Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras.

O kad tokie kompleksai itin pavojingi rusiškai karinei aviacijai, jau parodė karas Afganistane – vietos kovotojams perduotos sistemos „Stinger“ tada iš esmės pakeitė konflikto eigą. Pakeisti gali ir dabar.