„Hansas-Dietrichas Genscheris mirė ketvirtadienio vakarą,
būdamas 89 metų, apsuptas artimųjų savo namuose Vachtberge-Peche,
nuo širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumo“, – sakoma
biuro pranešime. Jo asmeninis padėjėjas Nicola Maieris
patvirtino, kad H.-D.Genscheris mirė savo namuose netoli Bonos.
H.-D.Genscheris buvo vienas iš nedaugelio politikų, palikusių
aiškų pėdsaką pokario Europos istorijoje, o paskelbus apie jo
mirtį iškart pasipylė pagarbos pareiškimai.
H.-D.Genscheris 18 metų dirbo užsienio reikalų ministru: iš
pradžių Vakarų Vokietijos, o vėliau – iš naujo suvienytos
Vokietijos vyriausybėse, vadovaujamose kanclerių Helmuto Schmidto
(Helmuto Šmito) ir Helmuto Kohlio.
Nuo 1989 metų lapkričio 9-osios, kai griuvo Berlyno siena,
H.-D.Genscheris buvo vienas iš labiausiai besistengiančių vėl
sujungti Rytų ir Vakarų Vokietijas. Tai galiausiai įvyko 1990 metų
spalio 3 dieną.
Kanclerės Angelos Merkel atstovo pavaduotojas Georgas Streiteris
sakė: „Jaučiuosi beveik per menkas ... kad
galėčiau pagerbti tokį didį valstybės veikėją, šį didį
europietį, didį vokietį.“
H.-D.Genscherio darbas 1974-1992 diplomatijos vadovo poste buvo
rekordinės trukmės kadencija Europoje, apėmusi kai kuriuo
dramatiškiausius Senojo žemyno istorijos momentus. Kai jis pradėjo šį darbą, Europa atrodė visiems laikams
padalyta į branduoliniais ginklais viena kitai grasinančias
stovyklas. Kai jis atsistatydino, Vokietija buvo vėl suvienyta, o sovietų
komunizmas pasiųstas į istorijos šiukšlyną.
H.-D.Genscheris, dirbęs tiek centro kairiųjų socialdemokratų,
tiek konservatyviųjų krikščionių demokratų vyriausybėse, buvo
nenuilstantis konsensuso, Europos integracijos ir bendradarbiavimo
tarp Rytų ir Vakarų šalininkas, siekęs taikaus Europos
suvienijimo. Jis tvirtai pasisakė už dialogą su Sovietų Sąjunga, o ne jos
demonizavimą. Šis požiūris tapo žinomas kaip Vokietijos
Ostpolitik (Rytų politika).
H.-D.Genscheris anksti pradėjo kalbėti,
kad Michailo Gorbačiovo paskelbtos viešumo ( glasnost) ir
persitvarkymo ( perestroika) reformos yra istorinė galimybė
užbaigti priešpriešą.
H.-D.Genscheriui priskiriami nuopelnai už susitarimą dėl
taikaus Vokietijos suvienijimo ir sovietų pajėgų išvedimo su JAV
valstybės sekretoriumi Jamesu Bakeriu ir Rusijos
užsienio reikalų ministru Eduardo Ševardnadzė.
Jo karjeros kulminacija tapo kalba Vokietijos ambasadoje Prahoje,
kurios kiemas buvo sausakimšas pabėgėlių iš Rytų Vokietijos,
trokštančių ištrūkti į Vakarus.
H.-D.Genscheris iš ambasados balkono paskelbė, kad su Čekijos
komunistine vyriausybe buvo susitarta, kad tie žmonės bus saugiai
praleisti.
„Atvykome jums pasakyti, kad šiandien jūsų išvykimas...“
– pasakė jis. Likusi to sakinio dalis liko nežinoma istorijai, nes
tolesnių žodžių nebesigirdėjo dėl džiūgaujančios minios
šauksmų.
H.-D.Genscheris tęsė aktyvią veiklą dar ilgai po to, kai
pasitraukė iš ministro posto. Be kita ko jis, veikdamas
užkulisiuose, padėjo užtikrinti, kad būtų paleistas Rusijoje
kalintas buvęs naftos magnatas Michailas Chodorkovskis.