„Kaltinamasis nuteisiamas penkeriems metams laisvės atėmimo dėl bendrininkavimo 170 tūkst. asmenų nužudyme Aušvico mirties stovykloje nacių okupuotoje Lenkijos teritorijoje“, – sakoma teismo nuosprendyje 94 metų Reinholdui Hanningui, kuris „žinojo, kad Aušvice nekalti žmonės buvo kasdien žudomi dujų kamerose“.
Kaltintojai sakė, kad jis prižiūrėjo vergų darbui tinkamų kalinių ir į dujų kameras siunčiamų pasmerktųjų atranką.
Taip pat teigta, kad R.Hanningas žinojo apie reguliarius masinius šaudymus ir nuolatinį kalinių marinimą badu.
Holokaustą išgyvenusiems žmonėms ir kalinių palikuoniams šis teismo procesas žymi „didelį, nors ir pavėluotą žingsnį masinio žudymo Aušvice teisingo ištyrimo link“.
Taip yra todėl, kad šio proceso metu pirmą kartą dėmesys buvo sutelktas į „darbo jėgos pasiskirstymą (vykdant) kolektyvines masines žmogžudystes Aušvice“, sakoma bendrame ieškovų pareiškime.
Ne taip, kaip per ankstesnius karininkų, kurie asmeniškai siuntė žmones į dujų kameras, teismo procesus ši byla apėmė platesnę naikinimo stovyklos, kur kaliniai taip pat buvo numarinami badu ar žudomi per masines egzekucijas, organizavimo struktūrą.
Kaltintojai siekia šešerių metų kalėjimo, remdamiesi tuo, kad R.Hanningas „prisidėjo prie stovyklos naikinimo tikslo“.
Jo advokatai nori išteisinimo ir įrodinėja, kad jis pats asmeniškai nieko „nenužudė“, niekam „nesmogė“ ir prieš nieką „nesmurtavo“.
