Pateikiame Edward Lucas komentarą:
Mintis, kad „Brexit“, mano laikų politinė katastrofa,
neįvyks, atrodo gundanti. Amerikiečiai turi patarlę, kad „dar ne
pabaiga, kol neuždainavo storoji ponia“, daugmaž atitinkančią
mūsiškę „viščiukus skaičiuoja rudenį“.
Dar nežinia, kas
esanti ta „storoji ponia“, kaip ji įžengs į sceną, kada
pradės savo dainą ir kokia bus ta daina, o juo labiau kokia bus
pabaiga.
Iš tikrųjų gali nutikti, kad Britanijos naujasis premjeras,
įvertinęs faktus ir siūlomus įvairius apgailėtinai neadekvačius
bei brangius susitarimus, nuspręs, kad „Brexit“ perspektyvos
tokios bauginamos, jog reikės vėl atsiklausti žmonių – arba per
kitą referendumą, arba (kas man būtų priimtiniausia) per
visuotinius rinkimus.
Iki tol rinkėjai tikrai gali nuspręsti, kad
jie buvo suklaidinti „Pasitraukimo“ stovyklos šalininkų ir
nubalsuoti už pasilikimą.
Ekonominė ir politinė kaina bet kokiu atveju bus milžiniška.
Tačiau „Brexit“ referendumas pasirodys įspūdingai
sukrečiantis, galbūt netgi katarsį nešantis įvykis Britanijos
postimperiniame maratone, kurio tikslas – brandi moderni Europos
valstybė.
Visgi įprotis norima laikyti tikra yra didelis blaivaus vertinimo
priešas. ES šalininkams Britanijoje derėtų ruoštis blogiausiam
scenarijui, net jeigu tikimės geriausia. Mūsų pagrindinis
prioritetas – išgelbėti, ką dar įmanoma, iš tuojau
sudušiančio laivo, o ne tikėtis, kad mūsų laivas stebuklingai
atsiplėš nuo uolų, ant kurių užplaukė.
Dėl to neturėtume balsingai reikalauti kito referendumo arba
nedelsiant surengti visuotinius rinkimus, nes dėl tokio elgesio
atrodome kaip nemokantys pralaimėti ir negerbiantys demokratijos.
Galime būti iš principo nusistatę prieš referendumus (kaip aš) ir
galvoti, kad šis buvo ypač nevykęs (kaip aš galvoju).
Bet jeigu būtume laimėje, mes juk dabar nesikabinėtume prie
taisyklių.
Dar svarbiau, kad rinkėjai nepatikėjo mūsų argumentais
pirmąjį kartą. Turėtume pagalvoti, kaip pakeisti melodiją, o ne
kaip padidinti garsą.
Jau aiškėja pasitraukimo šalininkų kampanijos dviveidiški
argumentai ir išgalvoti faktai. Taip pat darosi akivaizdu, kad jie
neturėjo jokio plano pergalės atvejui. Rinkėjai gana greitai
padarys savas išvadas.
Tačiau mūsų pirmutinis uždavinys turėtų būti sumažinti
žalą žmonėms.
Rasistinių ir ksenofobinių išpuolių daugėja. Turim aiškiai
parodyti, kad daugiau negu 2 mln. Britanijoje gyvenančių žmonių
iš kitų Europos šalių tebėra pageidaujami. Reikalingos aktyvistų
kampanijos, turinčios pademonstruoti solidarumą ir draugystę.
Nacionaliniu lygiu turi būti keliamas aiškus reikalavimas, jog jau
esantys Britanijoje turi turėti teisę pasilikti, kad ir kokios
būtų mūsų pasitraukimo sąlygos. Be kita ko, tai sustiprins mūsų
pozicijas, ginant žemyne gyvenančių Britanijos piliečių teises.
Antra, turėtume akcentuoti žalą ekonomikai ir mėginti ją
sumažinti.
Norvegijos scenarijus būtų mažiausia blogybė, antroje vietoje
būtų Šveicarijos modelis, o Turkijos variantas (pasilikti muitų
sąjungoje, bet ne vieningoje rinkoje) – daug blogesnis.
Turėtume reikalauti, kad bet kas, tapęs ministru pirmininku,
pateiktų išsamią pasitraukimo iš ES scenarijų analizę. Idealiu
atveju tai turėtų būti padaryta prieš paspaudžiant 50-ojo
straipsnio mygtuką.
Tačiau neturėtume laikytis principo „juo blogiau – juo
geriau“. Gali norėtis piktdžiugiškai kalbėti apie atšauktas
investicijas ir bendroves, perkeliančias savo būstines į kitas
šalis. Pareiškimas „Aš juk sakiau, kad taip bus“ nėra
išmintingas požiūris į gyvenimą – nei asmeniniu, nei politikos
lygmeniu.
Žmonės labiau linkę pripažinti savo klaidas, jeigu iš jų
dėl to nėra šaipomasi.
Mums verčiau reikėtų pabrėžti teigiamus dalykus; daryti
viską, ką galime, kad parodytume draugams ir kaimynams Europoje, jog
didelė mūsų šalies dalis tebėra pasiryžusi palaikyti kiek
įmanoma glaudesnius ir draugiškus santykius – kad ir kokią
beprotybę mums užtrauktų mūsų politikai.