Esą padėtis šiuo metu yra prasta. Kita vertus, gyventi karo nuotaikomis, pasak jo, taip pat nereikia. „Rusijai brangiai kainavo konfliktas Ukrainoje, veltis į naują ji neišdrįs“, – sakė A.Kortunovas.
– Kokios Rusijos reakcijos galime laukti į sprendimus, priimtus NATO viršūnių susitikime? – lrytas.lt paklausė A.Kortunovo.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
– Preliminarūs signalai, kuriuos gauname iš Kremliaus, rodo, kad Rusija neatsisakys susitikimo su NATO kitą savaitę. Tada matysime, kaip ji reaguos į sprendimus, priimtus Varšuvoje. Be to, manau, kad karių batalionai Lenkijoje ir Baltijos šalyse nėra suvokiami kaip tiesioginė grėsmė Rusijai. Be abejo, politiškai tai labai reikšmingas žingsnis. Tačiau nemanau, kad Kremlius imtųsi kokių nors agresyvių veiksmų.
Abejoju, kad gali pasikartoti kas nors panašaus, ką matėme Ukrainoje. Rusija supranta, kad kaina, kurią jai jau teko sumokėti, yra didžiulė. Todėl artimiausiu metu Kremlius turėtų susilaikyti nuo kokio nors naujo konflikto eskalavimo.
Kita vertus, manau, kad dėl čia priimtų sprendimų padėtis Rytų Ukrainoje kol kas nepasikeis. Krymo klausimas Rusijai itin svarbus. Tai bus ilgalaikė problema. Geriausiu atveju situacija nepaaštrės. Šiuo metu pagrindinė užduotis – stabilizuoti padėtį, kad ji neišsirutuliotų į dar didesnio masto konfliktą.
– Ne paslaptis, kad Baltijos šalys įžvelgia realią grėsmę iš savo Rytų kaimynės. Matote ženklų, kad Rusija galėtų pradėti atvirą konfliktą su Lietuva?
Susiję straipsniai
– Kai kalbu su mūsų kariškiais apie tai, kodėl jie mato NATO grėsmę, gaunu atsakymą: „Kaip tai kodėl, pasižiūrėkite: Lietuva ir Lenkija turi galimybę iš abiejų pusių užpulti Kaliningrado sritį“.
Jei kalbėsime hipotetiškai, net ir toks scenarijus turbūt įmanomas. Taip pat hipotetiškai įmanoma, kad Rusija užpultų Lietuvą. Tačiau aš nematau priežasčių, kodėl Kremlius turėtų imtis žingsnių. Koks tikslas? Man neaišku, kuo vedami Rusijos kariškiai galėtų priimti sprendimą užpulti Lietuvą.
Be abejo, politiniame lygmenyje tarp Baltijos šalių ir Rusijos problemų daug ir jos labai aštrios. Dažniausiai jos susijusios su saugumu. Santykiai sudėtingi. Ypač jei kalbėsime apie Lietuvą.
NATO valstybės pagaliau suprato Lietuvą: juos įtikino V.Putinas?
Rusijos ir jūsų šalies santykiai šiuo metu išgyvena tikrai prastą laikotarpį. Tačiau nemanau, kad verta remtis hipotetiniais scenarijais ir piešti karo veiksmų žemėlapį. Tokie scenarijai, mano nuomone, kol kas nėra realūs.
Tikiuosi, kad Rusijos ir NATO santykiai artimiausiais metais bent lėtais žingsniais judės pagerėjimo link. Kaip jau kalbėjome, kitą savaitę abi pusės susitiks. Jei susitikimas bus bent jau pakenčiamas, galima tikėtis bent menko dialogo užmezgimo. Jei kontaktus užmegzti pavyks bent jau abiejų šalių ekspertams, atskiriems politikams, galbūt situacija pamažu keisis. Tačiau man atrodo, kad proveržio artimiausiais metais tikrai negalime tikėtis. Deja, tokia realybė.
– NATO kalba apie „atvirų durų“ politiką, neseniai į Aljansą buvo priimta Juodkalnija. Kaip į tai reaguoja Rusija?
– Rusijai ne toks svarbus Juodkalnijos įstojimas į NATO, nes tai nėra kaimyninė valstybė. Šiuo atveju negali pasakyti, kad NATO artėja prie Rusijos sienų. Galbūt tik psichologiškai rusams sunku tai priimti, nes Juodkalnija jai artima dėl istorijos, religijos ir kitų faktorių. Svarbu užtikrinti, kad dėl pasikeitusio Juodkalnijos statuso nepablogėtų šių šalių santykiai. Tai yra iššūkis, bet su juo galima susitvarkyti.
– Čia, Varšuvoje, jau ne kartą girdėjome kartojant, kad Ukraina siekia ir neatsisakys noro prisijungti prie NATO bloko. Ko gero, tai Rusiją suerzintų labiau?
– Ukrainos narystė NATO būtų kur kas didesnis smūgis Rusijai. Tai sukeltų Kremliui tikrą „skausmą“. Ir skaudės ne tik V.Putinui. Tol, kol NATO bus vertinamas kaip agresyviai Rusijos atžvilgiu nusiteikęs Aljansas, Ukrainos narystė NATO būtų didelis iššūkis Rusijos saugumui. Bent jau ji taip vertins.
Vis dėlto, kartais man atrodo, kad rusų galvose Ukraina jau tapo NATO nare. Štai todėl ir veiksmai tokie, tarsi ji būtų Aljanso dalimi.
Tačiau jei bus priimti politiškai protingi sprendimai, Ukrainos įstojimas į NATO – tolimos ateities klausimas. Nes, kita vertus, Aljansas taip pat nėra pasiruošęs priimti Ukrainos. Dėl daugelio priežasčių, konflikto neeskalavimo tame tarpe.
Galiausiai Ukrainos gyventojai taip pat ne taip karštai kaip Gruzijoje palaiko šalies siekį tapti NATO nare. Jei šiandien pažvelgtume į visuomenės apklausas – gyventojai pasidalinę perpus. Aišku, tai gali pasikeisti ir ukrainiečiai vienbalsiai palaikys šalies siekį įstoti į Aljansą.
Geriausia, ką dabar gali padaryti Rusija – nevertinti padėties isteriškai, tarsi Ukraina jau septynmyliais žingsniais žengia į NATO bloką. Rusijai būtina dirbti tiek su NATO, tiek su Ukraina, kad padėtis nebūtų tokia aštri. Be abejo, lengva man pasakyti, o kaip pasielgs politikai – jau daug sudėtingiau nuspėti.
– Nuo konflikto Ukrainoje pradžios politinė padėtis pačioje Rusijoje pasikeitė?
– Problema, kurią matau per pastaruosius porą metų, yra vidaus politikos diskurso degradacija. Išsitrynė riba tarp veiksmų analizavimo ir propagandos. Žmonės, kuriuos kažkada laikiau rimtais politologais, analitikais, tapo propagandistais.
Manau, tai yra itin pavojinga. Apskritai, mūsų vidaus politikoje vyrauja kažkoks veiksmų paaiškinimas – „mes taip pasielgėme, nes neturėjome kitos išeities“. Dažnai kartojama, kad Rusija yra verčiama taip elgtis, kad jai nepaliktas kitas kelias. Įsivaizduojama, kad aplinkui esantys priešai spaudžia iš visų kampų.
Be abejo, čia, NATO viršūnių suvažiavime, taip pat dvi dienas girdžiu tai, kad Aljanso šalys yra geros ir tik reaguoja į iškilusias grėsmes. Tačiau Rusijoje tokios nuotaikos dar stipresnės. Dar daugiau – šalyje galvojama, kad per pastaruosius porą metų Kremlius jokių klaidų nepadarė.
– Šiandien minėjote, kad būti politikų patarėju Rusijoje yra itin sudėtinga. Kodėl?
– Rusijoje visi sprendimai priimami labai centralizuotai. Dėl visko iš esmės sprendžia V.Putinas. Paveikti jį ne visuomet taip paprasta. Netgi, sakyčiau, itin sudėtinga. Jis yra patyręs politikas, daug metų vadovaujantis šaliai. Todėl jis savimi pasitiki ir neabejoja savo sprendimų teisingumu.
Tiesa, kartais tai įmanoma. Kai kalbame apie konkrečius klausimus, labiau techninio pobūdžio. Tada didesnė tikimybė, kad V.Putinas išgirs kitą nuomonę ir gal netgi įsiklausys į ją.