Daugiausia gyventojų turinti Europos valstybė nori atsikratyti
šio įvaizdžio, palaipsniui imdamasi vis didesnio gynybinio vaidmens
NATO ir Europos Sąjungos struktūrose.
Šis tikslas, kuris yra prieš du dešimtmečius prasidėjusių
debatų rezultatas, pateikiamas Vokietijos naujose karinėse gairėse
– gynybos ministerijos parengtoje vadinamojoje Baltojoje knygoje,
kuri bus pristatyta trečiadienį.
Šios gairės žymi pokyčius Vokietijai, kuri, slegiama kaltės
dėl nacių teroro ir Holokausto, dešimtmečius nedrįso žengti
ryžtingesnių žingsnių pasaulio arenoje ir ilgą laiką nesiuntė
savo karių į misijas užsienyje.
Baltoji knyga, pirmasis tokio pobūdžio dokumentas per
dešimtmetį, numato, kad ateityje bus sukurta Europos valstybių
gynybos sąjunga.
Tai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio idėja, kurią tuo
laikotarpiu atmetė Prancūzija, dabar vėl gaivinama Europai
nerimaujant dėl neprognozuojamos Rusijos ir mėginant atsigauti po
„Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje.
„Į Vokietiją vis labiau žiūrima kaip į vieną iš
pagrindinių veikėjų Europoje“, – rašoma dokumento projekte,
kurį matė naujienų agentūra AFP.
„Vokietijai, šaliai, kurios ryšiai itin globalūs, tenka
atsakomybė aktyviai padėti formuoti pasaulio tvarką“, – rašoma
dokumente, kuriame pabrėžiama, kad šalis pasirengusi „prisiimti
atsakomybę“ ir „padėti spręsti dabartinius ir būsimus saugumo
bei humanitarinius iššūkius“.
Paradigmos pokytis
Šis dokumentas žymi paradigmos pokytį šaliai, kuri dažnai
pašiepiamai vadinama „Didesniąja Šveicarija“ – klestinčia ir
siekiančia likti neutralia, kaip sako prancūzų ekonomistas Alainas
Mincas.
Nors tamsi šalies praeitis išugdė tvirtas pacifistines
tradicijas, Vokietijos lyderiai neretai sulaukdavo aštrios
sąjungininkų kritikos už tai, kad jie nesinaudoja savo įtaka
sprendžiant krizes karštuosiuose pasaulio taškuose, jiems stinga
ryžto imtis visapusiškų karinių veiksmų ir pirmenybę jie teikia
vadinamajai čekių knygutės diplomatijai, kai užsienio politikos
tikslų siekiama pasitelkus ekonominę pagalbą ir investicijas.
Tik 1994 metais Vokietijos aukščiausiasis teismas atvėrė
kelią šaliai dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Nuo tada Vokietija ėmėsi siųsti savo karius į konflikto zonas,
pradedant Balkanais ir baigiant Afganistanu bei Maliu, tačiau taip
pat buvo kritikuojama už tai, kad nedalyvavo kituose konfliktuose,
ypač 2010 metų NATO intervencijoje Libijoje.
Per pastaruosius dvejus metus prezidentas Joachimas Gauckas ir gynybos ministrė Ursula von der Leyen ne kartą pabrėžė, kad Vokietija turėtų imtis
aktyvesnio karinio vaidmens užsienyje.
Berlynas prisijungė prie tarptautinės koalicijos kovai su
džihadistų grupuote „Islamo valstybė“, tačiau atlieka tik
nekovinį vaidmenį, šiai misijai skirdama žvalgybos lėktuvų
„Tornado“, degalų papildymo lėktuvų ir teikdama kitokią
pagalbą.
Vokietija, viena didžiausių ginklų eksportuotojų, sulaužė ir
dar vieną tabu: nesiųsti ginklų į vykstantį konfliktą. Ji jau
apginkluoja kurdų pešmergų kovotojus, kurie kaunasi su „Islamo
valstybės“ džihadistais Irake.
Be to, savaitgalį Varšuvoje vykusiame NATO viršūnių
susitikime Vokietija buvo viena iš šalių, įsipareigojusių
vadovauti tarptautinių sąjungininkų batalionų formavimui Lenkijoje
ir trijose Baltijos valstybėse, kurie čia bus dislokuoti nuo 2017
metų siekiant atgrasyti Rusiją.
„Europos gynybos sąjunga“
Naujų įsipareigojimų Vokietija imasi jos ginkluotosioms
pajėgoms skundžiantis dėl per didelio darbų krūvio, per mažo
finansavimo ir susiduriant su ginkluotės defektais, pavyzdžiui,
automatinio šautuvo G-36, kurio, kaip pranešama, šaudymo sklaida
padidėja esant aukštai temperatūrai.
Dabar Bundesveras gaus didesnį finansavimą, o jo karių
skaičius bus padidintas pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų, kai
šalyje dar buvo šauktinių kariuomenė. Planuojama per septynerius
metus Bundesvero karių ir civilių pareigūnų skaičių padidinti 20
tūkst. žmonių.
Vokietija, siekdama nuraminti tarptautines partneres, Baltojoje
knygoje pabrėžia, kad veiks neperžengdama transatlantinių ir
europinių struktūrų ribų.
„Vokietijos ilgalaikis tikslas yra bendra Europos saugumo ir
gynybos sąjunga“, – rašoma dokumente.
Kol kas tai reiškia, kad bus naudojami visi karinio
bendradarbiavimo būdai, leidžiami pagal ES sutartis, ir
„stiprinama Europos gynybos pramonė“ plėtojant ryšius su
kitomis šalimis, ypač Prancūzija.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis savaitraštyje „Die Zeit“ publikuotame straipsnyje,
kurį parašė kartu su prancūzų ekononomistu A.Mincu, pristatė dar
ambicingesnę vizitą.
Jie siūlo, kad Paryžius ir Berlynas „sutelktų savo
išteklius“ užsienio ir saugumo politikos srityse, o šalių
ginkluotosios pajėgos dirbtų kiek įmanoma glaudžiau.
Straipsnio autorių nuomone, Prancūzija, kaip nuolatinė
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, galėtų atstovauti bendrai
Prancūzijos ir Vokietijos pozicijai.
Tačiau kol kas visiškai neaišku, ar tokia idėja sulauktų
palaikymo Prancūzijoje, branduolinį ginklą turinčioje valstybėje,
kurios politikai tradiciškai įtariai žiūri į Vokietijos
pacifizmą ir tebepyksta už tai, kad Berlynas susilaikė per
balsavimą Jungtinėse Tautose dėl intervencijos Libijoje.