Žinią apie J.Harmatzo mirtį pirmadienį patvirtino jo sūnus
Ronelis.
J.Harmatzas buvo vienas iš nedaugelio tebegyvenančių žydų
„keršytojų“, sumaniusių 1946 metais nunuodyti daug buvusių SS
karininkų vienoje amerikiečių prižiūrimoje karo belaisvių
stovykloje. Per tą pasikėsinimą buvo apnuodyti daugiau kaip 2,2
tūkst. vokiečių, bet, kiek žinoma, nei vienas jų nemirė.
Visgi šis aktas tapo vienijančiu ženklu ką tik susikūrusiai
Izraelio valstybei – kad dienos, kai išpuoliai prieš žydus
likdavo neatsakyti, jau baigėsi.
Lietuvoje gimęs J.Harmatzas, per Holokaustą praradęs daugumą
savo šeimos narių, likus nedaug laiko iki savo mirties davė
interviu naujienų agentūrai „The Associated Press“ (AP). Jis
tvirtino nesigailėjintis nei dėl savo, nei dėl savo grupuotės
„Nakam“ (Kerštas) veiksmų.
„Nesupratome, kodėl už tai neturėtų būti atmokėta“, –
aiškino jis.
Nors ir nuožmiai trokštantys keršto, dauguma Holokaustą
išgyvenusių žydų buvo pernelyg išsekę arba sugniuždyti, kad
rimtai imtųsi kažką planuoti, kai jų pasaulis subyrėjo, o apie 6
mln. žydų buvo nužudyti per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi
J.Harmatzo grupuotė, kurią sudarė apie 50 narių, daugiausiai
jaunų vyrų ir moterų, jau buvo kovoję pasipriešinimo judėjime ir
negalėjo susitaikyti su mintimi, kad nacių nusikaltimai liks
nenubausti. Taigi, jie siekė atkeršyti bent nedideliu mastu.
Keli šios grupuotės nariai įsidarbino kepykloje, tiekusioje
maisto produktus karo belaisvių stovyklai „Stalag XIII-D“,
veikusiai Langvaseryje netoli Niurnbergo. Jie laukė galimybės smogti
tūkstančiams esesininkų, kuriuos toje stovykloje laikė
amerikiečiai.
Proga pasitaikė 1946 metų balandžio 13-ąją, kai trys
„Nakam“ nariai per dvi valandas ištepė arseno nuodais apie 3
tūkst. duonos kepaliukų, kurių kiekvienas buvo pjaunamas į
keturias porcijas. Tokiu būdu keršytojai siekė nužudyti 12 tūkst.
SS narių, o J.Harmatzas prižiūrėjo šią operaciją, budėdamas
prie kepyklos.
Praeitą mėnesį paskelbtame interviu J.Harmatzas sakė, kad jų
tikslas buvo paprastas.
„Žudyti vokiečiu“, – ramiai pareiškė jis.
Kiek?
„Kiek įmanoma daugiau“, – nedvejodamas atsakė J.Harmatzas.
Neseniai išslaptinta JAV kariuomenės ataskaita, su kuria
susipažino AP, tik dar pagilino mįslę, kodėl tąsyk niekas
nemirė, nes duomenys rodo, kad keršytojų turėtų nuodų būtų
pakakę nužudyti dešimtims tūkstančių žmonių.
Po karo J.Harmatzas, žinomas slapyvardžiu Julekas, imigravo į
Izraelį, kur dirbo Žydų agentūroje ir buvo žydų švietimo
organizacijos „World ORT“ generalinis direktorius.