„Socialistai nusižudė“, „Socialistų pragaras“, „Socialistams atėjo galas“ – tokios antraštės lydėjo naujieną apie Socialistų partijos lyderio Pedro Sanchezo atsistatydinimą.
Nuo pat Ispanijos demokratinės istorijos pradžios socialistai nebuvo patyrę tokios rimtos krizės.
Krizę lėmė sumaištį
Po gruodį vykusių rinkimų į šalies parlamentą Ispanijoje prasidėjo nauja politinė era. Baigėsi dvipartystė – visą Ispanijos demokratijos laikotarpį trukęs socialistų ir konservatorių viešpatavimas, iškilo dvi naujos partijos – kairieji „Podemos“ ir centristai „Ciudadanos“.
Bet aiškaus laimėtojo nebuvo, o senosios ir naujosios politikos atstovams susitarti nepavyko.
Pakartotiniai birželio mėnesio rinkimai nieko nepakeitė. Tokia situacija lėmė socialistų vidinę krizę.
Socialistų partijai reikėjo arba palaikyti konservatorius, arba jungtis su kairiaisiais radikalais „Podemos“ ir Katalonijos nepriklausomybę remiančiomis, parlamente atskirą grupę turinčiomis partijomis. Todėl ir įvyko skilimas: pirmasis variantas tabu buvo vieniems, antrasis – kitiems partijos vadovams.
Dideli vidaus nesutarimai
Savaitgalį vykusiame partijos vadovų komiteto susirinkime, matyt, būta vidinių partijos nesutarimų. Socialistų partijos viduje išryškėjo dvi grupės.
Pirmieji – senieji socialistų „baronai“, konservatyvioji partijos dalis, daugiausia atstovaujantys Pietų Ispanijai. Jų priešakyje – Andalūzijos socialistų partijos sekretorė Susana Diaz. Antrieji – šeštadienį atsistatydinusio P.Sanchezo šalininkai.
Pirmieji mano, kad, norint išlaikyti šalies finansinį stabilumą, reikia leisti valdyti konservatorių lyderiui Mariano Rajoy, susilaikant Kongreso sesijoje. Antrieji ieško naujų vėjų, nori likti ištikimi savo pažadams neleisti valdyti M.Rajoy Liaudies partijai (PP) ir rengti trečiuosius rinkimus, kurie turėtų vykti gruodžio 18 d.
Kadangi S.Diaz šalininkai jau seniai burnojo prieš P.Sanchezą, pastarasis neseniai pasiūlė sušaukti skubų partijos kongresą, kuriame partijos nariai galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jo kandidatūros.
Tačiau konservatyvieji socialistai tvirtino, kad tokį sprendimą turi priimti tik partijos vadovai – federalinis komitetas. Kadangi „baronų“ planas yra įšventinti M.Rajoy į Ispanijos ministro pirmininko postą ir per ateinančius metus užgydyti partijos žaizdas, taip P.Sanchezui buvo paspęsti spąstai.
Praėjusį trečiadienį pusė federalinio partijos komiteto atsistatydino, taip užblokuodami P.Sanchezo veiklą ir reikalaudami, kad būtų sudarytas laikinasis valdomasis komitetas, kuris kol kas spręstų partijos reikalus.
Šeštadienį skubiai surengtame partijos vadovų susirinkime P.Sanchezui nepavyko atsispirti „baronams“ ir jis buvo priverstas atsistatydinti.
Laukia, kas bus toliau
Dabar Socialistų partija – laikinojo komiteto, kurio nariai yra linkę leisti valdyti Liaudies partijai, rankose.
Įvykiams Socialistų partijoje Ispanijos žiniasklaida negailėjo epitetų: „Pučas“, „Karas“, „Atvira ugnis“.
Dabar Ispanija sulaikiusi kvapą laukia, kas bus toliau, – socialistai susilaikys ir leis valdyti konservatoriams ar bus rengiami tretieji rinkimai.
Atrodo, kad Ispanijos ministro pirmininko pareigas laikinai einantis M.Rajoy iš džiaugsmo trina rankomis. Ekspertai įsitikinę, kad jis naudosis socialistų susiskaldymu ir reikalaus iš jų ne tik pasyvaus susilaikymo, bet ir biudžeto patvirtinimo. Jei ne, bus tretieji rinkimai, kurie dabar socialistams reikštų kone išnykimą iš politinio žemėlapio.
