Mįslingas kompleksas, pavadintas „Lobių ieškotoju“ („Schatzgraber“) Aleksandros Žemėje buvo pastatyta 1942 metais, kai Trečiasis reichas įsiveržė į Rusiją.
Rusijos mokslininkai dabar aptiko pastatą, iš kurio paskutiniai žmonės prieš 70 metų pabėgo povandeniniu laivu.
Spėjama, kad bazė buvo sukurta senovės iškasenų paieškoms. Nuo Šiaurės ašigalio 1 tūkst. kilometrų nutolusioje saloje aptikta daugiau nei 500 objektų.
Plikoje izoliuotoje saloje rasta ir Antrojo pasaulinio karo palikimo – sviedinių ir kulkų, bunkerių griuvėsių, tuščių degalų talpyklų ir net popierinių dokumentų, kuriuos išsaugojo arktinis šaltis.
Dėl šios salos ilgą laiką varžėsi kelios šalys, tačiau nacių pastatyta orų stebėjimo stotis iki dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio buvo vienintelis Aleksandros Žemėje stūksantis pastatas.
Šis atšiaurus taškas tapo strategiškai svarbus būtent dėl šių orų prognozių, padėjusių planuoti karines operacijas Tolimojoje Šiaurėje.
Sąjungininkų pajėgos užėmė tinkamiausius taškus, tad naciams teko mažą grupę tyrėjų nugabenti į Aleksandros Žemę.
Iš pradžių maisto atsargų tyrėjams iš oro numesdavo lėktuvas. Bet 1944 metais visi vyrai bazėje buvo priversti valgyti žalią baltųjų lokių mėsą. Ji buvo užkrėsta apvaliosiomis kirmėlėmis, nuo ko mokslininkai ir susirgo.
Kai infekcija nusiaubė bazę, gelbėti vokiečių buvo išsiųstas povandeninis laivas.
Sala tapo strategiškai dar svarbesnė per Šaltąjį karą, kai JAV ir Rusija kovojo dėl Arkties kontrolės ir paaiškėjo, kokie gamtiniai turtai slypi po žeme.
Dabar ši teritorija priklauso Rusijai, kuri čia ketina statyti nuolatinę karinę bazę.
