Tai štai jau senokai visame pasaulyje girdėti pokšintys politinių procesų saugikliai. Nebeatlaikantys perkrovų procesuose. Gal pirmą kartą jie driokstelėjo Italijoje, kai komiko vadovaujamas „5 stelle“ judėjimas kone laimėjo Parlamento rinkimus ragindamas sugriauti senąją politinę sistemą, rėžti sprigtą globalizmui ir atsivėdėjus spirti į užpakalį Europos Sąjungai.
Po to išgirdome panašiai aimanuojančius saugiklius kitose šalyse – Prancūzijoje juos sprogdina „Nacionalinio fronto“ reitingai, Austrijoje ir Nyderlanduose – identiškai pasivadinusios Laisvės partijos, Vokietijoje – AfD ir PEGIDA. Kalbant apie Rytų ir Vidurio Europą net reikėtų susimąstyti, nuo kurio konservatyviai skeptiško judėjimo pradėti, kiekvienoje šalyje po savą triukšmadarį, žadantį pasaulį seną sudaužyti ir ant jo griuvėsių naują pastatyti.
Ir, žinoma, šių elektros grandinių avarijų kulminacija, pats didžiausias pasaulio fejerverkas – D.Trumpas. Ir netgi jei jis nelaimės JAV prezidento rinkimų, džiaugtis liks nelabai kuo. Galima, aišku, pabaksnoti į tebeliekančias atsargumo ir sveiko proto saleles Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Skandinavijoje ar palinksėti galva, jog Azija globalizacijos ne tik neatsikando, bet ir su malonumu skina vis naujus jo vaisius.
Tačiau tai tikrai neužmaskuos fakto, kad tiek Europa, tiek Amerika sunkiai susitvarko su pasenusiais laidais, nebeatlaikančiais jais tekančios piktos ir nusivylusios energijos. Ir jokie šokinėjantys saugikliai srovės neišjungia. Jeigu JAV prezidente taps H.Clinton, tai neišspręs žiojinčios poliarizacijos tarp tų, kurie nori prievarta visus tempti į vakarykštę dieną, ir tų, kurie lygiai taip pat prievarta nori visus teleportuoti į rytojų.
O nuogi ir neizoliuoti laidai galimybių susiliesti turės vis daugiau. Dingus tradiciniams filtrams tarp elito ir masių, kuriais ilgą laiką buvo tradicinė žiniasklaida, šiandien kiekvienas sau gali būti autorius, režisierius ir leidėjas. O per socialinius tinklus paleista žinutė akimoju padeda susirasti milijonus pritariančių.
Velnias žino, kodėl taip atsitiko. Spoksodami nesiliaujančią sėkmės ir turto istorijų transliaciją nustojome taikstytis su bet kokiu rezultatu, menkesniu už šimtaprocentį savo požiūrio teisumą. Pagaliau kurdami viena už kitą baisesnes sąmokslų teorijas užmiršome, kad dažniausiai jos kyla ne dėl kritinio mąstymo, o tiesiog maitinamos nesėkmės savo gyvenime ir noro dėl jos apkaltinti ką nors kitą.
Nieko čia nauja, pasakys istorikai. Visais laikais vienintelis ir nenutrūkstantis konfliktas buvo tarp tų, kurie jau turi, ir tų, kurie dar neturi, bet norėtų turėti. Ir kai pirmieji nebesugebėdavo antrųjų įtikinti, kad šį konfliktą įmanoma išspręsti taikiomis dramaturginėmis priemonėmis, prasidėdavo bėdos. Blogiausia, kad bėdos visuotinės, – ir tiems, kurie turi ką prarasti, ir tiems, kuriems atrodo, kad blogiau nebebus. Blogiau visuomet gali būti.
Todėl būtų kvaila kaltinti elektros srovę, jog jos galia taip kvailai šokinėja, kad gali sudeginti visus namus. Geriau pagalvoti, kad pati grandinė paseno, jai reikia remonto, naujų saugiklių irgi reikia.
Ir tai būtų, ko gero, pozityviausias D.Trumpo indėlis į naujausių laikų istoriją. Ne kontroversijos dėl moterų grabinėjimo, nuovokos stoka užsienio politikoje, nenoras atskleisti mokesčių deklaracijas ar tuščiausių įmanomų pažadų kolekcija ir visos kampanijos virtimas pigiu cirku.
Ne, didžiausias indėlis yra tas, kad jis tapo didžiausiu ir triukšmingiausiu saugikliu, kuris taip pokštelėjo, jog apsimesti neišgirdus grandinės perkrovų negali sau leisti net kurčias. Panašius skandalėlius, jeigu D.Trumpo nebūtų, reikėtų tiesiog išrasti.
