Fotografas naujienų agentūrai papasakojo, kaip jam pavyko užfiksuoti sumaišties sceną nesigilinant į tai, kad jam pačiam grėsė mirtinas pavojus.
Anot B.Ozbilici, iš pradžių renginys atrodė visiškai kasdieniškas.
„Tačiau kai tamsiu kostiumu apsirengęs vyras išsitraukė ginklą, galvojau, kad tai – teatrališko pasirodymo pradžia. Deja, tai buvo šaltakraujiškai apskaičiuota žmogžudystė, įvykdyta priešais visų parodos dalyvių akis“, – teigė fotografas.
Po mažiausiai aštuonių netikėtai garsiai švarioje galerijoje nuaidėjusių šūvių išsigandę žmonės puolė slėptis.
„Prasidėjo košmaras. Žmonės klykė, slėpėsi už kolonų ir po stalais, gulė ant žemės. Aš išsigandau ir sutrikau, tačiau radau dalinę priedangą už sienos ir tęsiau savo darbą – fotografavau“, – teigė turkas.
„Į įvairiausių Rusijos regionų nuotraukų parodą „Nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos: keliautojų akimis“ užsukau visai netyčia – vien dėl to, kad galerija buvo pakeliui namo iš mano darbovietės Ankaroje.
Kai užėjau į vidų, kalbos jau buvo prasidėjusios. Kai pradėjo kalbėti Rusijos ambasadorius A.Karlovas, priartėjau prie jo, galvodamas, kad šios nuotraukos pravers iliustruojant naujienas apie Turkijos ir Rusijos santykius“, – prisiminė fotografas.
B.Ozbilici teigė, kad ambasadorius kalbėjo tyliai ir neslėpdamas meilės savo tėvynei: „Prisimenu, koks ramus ir kuklus jis man pasirodė. Bet tada nuaidėjo šūviai ir jo kūnas atsidūrė ant grindų, vos už kelių metrų nuo manęs. Nemačiau jokio kraujo, tad pamaniau, kad jis buvo pašautas į nugarą.“
„Prireikė kelių sekundžių suvokti, kas nutiko: žmogus žuvo mano akyse. Gyvybė užgeso tiesiai priešais mane. Šokau atgal, o užpuolikas pradėjo gestikuliuoti link žmonių, kurie susispietė kambario gale. Išgirdau, kad ginkluotas vyras šaukė „Allahu akbar“, bet negalėjau suprasti, ką jis dar pasakė arabiškai“, – pasakojo fotografas.
Anot liudininko, šaulys buvo susijaudinęs. Jis vaikščiojo aplink ambasadoriaus kūną, sudaužydamas kelias ant sienų kabančias nuotraukas.
„Žinoma, supratau, koks pavojus gresia, jeigu užpuolikas pamatytų mane, tačiau šiek tiek paėjau į priekį, kad nufotografuočiau rėkaujantį vyrą. Galvojau: „Aš jau esu čia. Net jeigu būsiu sužeistas ar net nužudytas, esu žurnalistas ir turiu dirbti savo darbą“. Galėjau pabėgti nieko nenufotografavęs, bet nežinočiau, ką sakyti, jeigu žmonės manęs vėliau paklaustų, kodėl neturiu nė vienos nuotraukos“, – pasakojo B.Ozbilici.
Fotografas teigė dar labiau nustebęs, kai grįžęs į darbą redaguoti nuotraukų pamatė, kad ambasadoriui dar sakant kalbą, užpuolikas stovėjo už jo nugaros kaip paprastas apsaugos darbuotojas.
