Galbūt todėl mums labai patinka didžiosios metų šventės, ta vartojimo orgija plačiai atvėrus pinigines ir atleidus diržus. Kai net didžiausias bambeklis išmetęs vieną kitą burnelę staiga supranta, kad Lietuva dar niekada savo istorijoje negyveno taip gerai, o chronišką rūpintojėlio nerimą dėl ateities trumpam pakeičia sielos džiaugsmas ir minčių lėtumas.
Toks geras metas žvilgsniui per petį dar nesidairant į naujųjų metų slenkstį, kuris – jau čia pat. Geri ar blogi buvo 2016-ieji? Kiekvienas sau turės vis kitokį atsakymą, tačiau istorijoje jie liks kaip ramaus laikotarpio periodas, pažymėtas ryškėjančiais permainų ženklais. Britai ir amerikiečiai labai aiškiai parodė: patogus lėtos evoliucijos sąstingis baigiasi. Kaip prieš šimtą metų iš tribūnos šaukė vienas praplikęs rusas, apačios nebenori, o viršūnės nebegali gyventi po senovei.
Zikos virusas, Sirijos agonija, „Brexit“, teroras Briuselyje ir Stambule, prezidentas D.Trumpas – šie metai nepraėjo be sukrėtimų. Bet jei prisimintume 1916-uosius, viskas vyko panašiai. Vieni kūrė, o kiti naikino.
A.Einsteinas tais metais užrašė bendrosios reliatyvumo teorijos formulę, dar vienu žingsniu artindamas mokslą atominės bombos linkme. Prancūzijoje, prie Somos, viename didžiausių žmonijos istorijoje mūšių galvą padėjo pusantro milijono žmonių. Sankt Peterburge gruodžio 30-ąją nužudytas caro žiniuonis G.Rasputinas.
Naujųjų naktį žmonės kėlė šampano taures ir sakė tostus už laimę 1917 metais. Jei mokėtės istorijos, žinote, kas buvo vėliau.
Nepriklausomai nuo epochos, žmonės kartkartėmis įsuka kruviną susinaikinimo ratą.
Mažesni ar didesni karai yra civilizacijos raidos dalis, tačiau kartais nutinka kai kas daug baisesnio, ir tai vyksta pagal tam tikrą dėsningumą, susijusį su technologijų plėtra ir gyvenimo būdo permainomis.
Gilintis į senus dokumentus – archyvų specialistų darbas, daugumai tai niekada nerūpėjo. Ypač kai galima rinktis iš tokios gausybės akis ir smegenis bombarduojančių pramogų srauto. Palaiminga istorinė užmarštis, patepta nepakeliamos buities lengvumo balzamu! Kam rūpi istorinės kokių nors XX amžiaus mulkių klaidos, jei dabar galime smagiai daryti jas patys?
Praėjusio amžiaus pradžios technologijų proveržį palydėjo du pasauliniai karai ir serijos mažesnių konfliktų, kuriuose žmonės buvo naikinami efektingai ir efektyviai. Taikos laikotarpis trunka jau ilgai, didelių konfliktų nebuvo. O technologijos keičia mūsų gyvenimą revoliucijos tempais. Ir tai – tik pradžia.
Žmonija jau peržengė sparčiausios istorijoje urbanizacijos slenkstį, toliau judėdama aiškia kryptimi. Jau po kelių dešimtmečių daugelis valstybių išnyks kaip struktūros, užleisdamos vietą supermiestams, kuriuose telksis beveik visa populiacija.
Tradicinių darbo vietų kasmet liks vis mažiau. Medicina, saugumas, švietimas, karinės pajėgos ir kitos esminės sritys bus galutinai suskaitmenintos. Globalios ekonomikos banginiai – „Facebook“, „Apple“, „Amazon“, „Netflix“, „Google“ – toliau didins galią ir įtaką.
Duomenų bazės plėtosis tokiais tempais, kad žmogus jausis vis kvailesnis ir vis labiau priklausomas nuo matricos.
Į visuomenės valdymo procesus įsitrauks skaitmeninės revoliucijos vaikai, nebelaikantys aukštojo išsilavinimo vertybe, bet gebantys akimirksniu gauti jiems būtiną informaciją, o lyderiais taps tie, kurie dar ir ištobulins kūrybinius įgūdžius.
Žinau, tai gali skambėti kaip kažkoks futuristinis manifestas, bet apsidairykite ir pamėginkite įsivaizduoti, kur link visa tai krypsta. Jau dabar smagu, o bus dar smagiau. Britai lyg juokais pasiuntė Europą po velnių, amerikiečiai tarsi juokaudami išsirinko Donaldą, o lietuviai – žaliosios revoliucijos šauklį Ramūną. Visi rimtų veidų sisteminiai ekspertai jau seniai rūko kampe, jie nebesupranta pasaulio, o pasaulis jų seniai nebeklauso. Uždanga pakilo, spektaklis prasideda.
Kvailiausia, ką gali mėginti daryti žmogus, – mėginti visa tai sustabdyti. Todėl patogiai atsisėskite ir prisisekite saugos diržus. Per revoliuciją gali pakratyti.
