„Man nuėjo šiurpuliai per visą kūną. Širdis sudrebėjo, nes žinojau, kad žmonės iš tikrųjų gali būti labai sužeisti“, – „The Guardian“ pasakojo moteris.
Po kelių minučių 26-erių A.Ratto išlipo iš automobilio išvydo vien iš kruviniausių šiuolaikinės JAV istorijos tragedijų – muzikos festivalį, kuriame dešimtys žmonių merdėjo, šimtai buvo sužeisti, o tūkstančiai bėgo.
Sumaištyje paramedikė su kolega, dirbantys privačiai greitosios pagalbos bendrovei „American Medical Response“, į automobilį įkėlė sutuoktinių porą. Moteriai kulka pataikė į galvą, tačiau vyras, sužeistas į pilvą, buvo blogesnės būklės.
„Pamaniau, kad jie įkopę į šeštąją dešimtį. Jis buvo kruvinas, laikė prie pilvo tvarstį. Tvirtai jį apibintavau ir prijungiau kelias lašines, kad išgelbėčiau jį. Jo žmona skambino dukrai ir pasakojo, kad įvyko šaudynės, bet jiems viskas gerai. O pati sau galvojau, kad tikiuosi, kad taip ir bus, bet kol kas nežinau – jos vyras buvo visiškai išblyškęs, o jo kūnas patyrė šoką“, – pasakojo A.Ratto.
Siaubingos nakties patirtis
Paramedikų žiaurūs vaizdai laukė ir ligoninėje ir medicinos centre „Sunrise“, kuris darėsi panašus į karo zoną.
„Kraujas tiesiog sėmė koridorius, jo buvo pritaškyta visur. Mano pacientas turėjo vykti tiesiai į priimamąjį, nes jam išsivystė vidinis kraujavimas“, – teigė paramedikė.
Aukų krauju išsitepusi A.Ratto su kolega grįžo į šaudynių vietą.
„Išjungiau greitosios automobilio šviesas, kad netaptume taikiniu, – pasakojo ji. A.Ratto suteikė pagalbą sužeistiesiems ir pridengė žuvusiųjų kūnus. – Ant jų klojome antklodes. Buvo tiek mirusiųjų.“
Širdies ir kraujagyslių specialistas Pietų Nevados universiteto medicininiame centre Robertas Smithas suprato, kad laukia ilga naktis dar nepasiekęs ligoninės priimamojo.
„Kraujas matėsi jau stovėjimo aikštelėje. Prie durų vedė šešių metrų ilgio kraujo vėžės. Čia buvo atvežami sužeistieji“, – pasakojo gydytojas.
Kai kurie ėjo, klupčiodami, aimanuodami ir verkdami. Kitus, tylius ir nejudrius, ant neštuvų čia atgabeno kiti. Visi jie patyrė šautines žaizdas arba buvo sužeisti mėgindami pabėgti su tūkstantine minia.
Vienų sužeidimai buvo daugybiniai – į galvą, veidą, krūtinę, rankas. Kitų – vos viena žaizda ar nubrozdinimai.
„Tada negalėjome galvoti apie savo problemas ar savo pasaulį. Turėjome susitelkti ties pacientais ir išgelbėti kuo daugiau gyvybių“, – pasakojo 59-erių R.Smithas.
Žaizdos išdavė ginklo galingumą
Šio centro darbuotojai yra rengiami susidoroti su stichijomis, nelaimėmis ir masinėmis tragedijomis. Tačiau sekmadienio ir pirmadienio įvykiai išbandė departamento galimybes.
Medicininio centro lovos, vežimėliai ir neštuvai greitai užsipildė, o trūkstamų žarnelių, kraujo spaudimo matuoklių ir paklodžių darbuotojai vyko ieškoti į kitus skyrius.
„Pagrindinis iššūkis buvo išlikti ramiu ir mąstyti aiškiai“, – teigė laboratorijos darbuotojas Patas Archeris, kuris tą naktį dirbo su kraujo tyrimais.
Traumos chirurgas Jay Coates'as AP prisipažino nežinojęs, ką operuoja: „Juos vežė taip greitai, kad tik rūpinomės, kad kuo daugiau žmonių išgelbėtume gyvybes. Visos lovos buvo pilnos, koridoriuose laukė žmonės, ir jie vis plūdo, ir plūdo.
Siaubingos, didžiulės žaizdos žmonių kūnuose bylojo, kad šios šaudynės yra kitokios.
„Jau nuo pirmojo paciento buvo aišku, kad į juos šauta iš labai galingo ginklo. Tai nebuvo paprastas šautuvas. Jo paleistos kulkos kūno ertmėje paliko labai daug žalos“, – pasakojo chirurgas.
Kaip atrinkti, kam padėti pirmiausia?
Sunkiausias išbandymas tokioje situacijoje yra klausimas, kaip atrinkti labiausiai sužeistus ir kuriems pagalbą reikia suteikti pirmiesiems.
Garsiausiai šaukiantys ir labiausiai kruvini pacientai nebūtinai yra patys pavojingiausi gyvybei atvejai. Kritiškai svarbu ligoninėje surasti sistemą ir išrūšiuoti ligonius.
Pasak gydytojų, tie, kuriems jau nebuvo galima padėti, buvo surinkti atskirtoje patalpoje. Čia buvo užtikrinamas patogumas iki mirties, kaip įprasta.
Tiesa, keli prie ligoninės rūkantys darbuotojai tikino, kad visi, kurie į ligoninę buvo atvežti gyvi, išgyveno.
Visi padėjo, kaip galėjo: rezidentai į ligoninę subėgo nešini maistu ir sausainiais.
„Niekas nenorėjo valgyti, bet žmonių eilės nuolat nešė įvairius daiktus ir siūlė padėti. Mano dukra atnešė vandens, antklodžių ir spurgų“, – teigė chirurgas R.Smithas.
Paramedikė A.Ratto prisipažino vis dar negalinti atsigauti po tragedijos ir siaubo, bet didžiavosi savo darbu.
„Daug žmonių mirė, bet mums pavyko išsaugoti daug gyvybių. Jaučiu, kad man labai pasisekė. Turiu pačius geriausius bendradarbius visame pasaulyje“, – džiaugėsi specialistė.
