1932 m. gruodžio 31 Kaune nusižudė Stanislovas Narutavičius – teisininkas, 1916 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Jis buvo ir pirmojo Lenkijos prezidento Garbrieliaus Narutavičiaus broliu.
Tuo metu Laikinojoje sostinėje S.Narutavičius turėjo reikalų, jis apsistojo žmonos namuose. Mokytoja dirbusios sutuoktinės namuose nebuvo dėl prasidėjusių žiemos atostogų.
Būtent šiuose namuose, sugrįžęs iš gydytojo, S.Narutavičius nusprendė nutraukti savo gyvenimą. Jo mirtis sukrėtė visą Lietuvą.
Narutavičių giminė ne vieną šimtmetį gyveno Lietuvoje. Tėvas Jonas Telšių rajone esančiame Breivikų miestelyje turėjo nedidelį namą. Jis dalyvavo 1863 m. sukilime.
Jis buvo didžiulis patriotas, priklausė civilinei Sausio sukilimo organizacijai 1863 m., už ką buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Netrukus jis mirė.
S.Narutavičiaus motina Viktorija po sutuoktinio mirties vaikų auginimu turėjo rūpintis pati. Praėjus dešimtmečiui po sukilimo, Viktorija su savo sūnumis nusprendė persikelti į Liepoją, kad apsaugotų juos nuo mokymosi rusų kalba. Žlugus sukilimui Lietuvoje sustiprėjo rusifikacija.
S.Narutavičius gyvenimas buvo panašus į daugelio lenkų inteligentijos atstovų. Jis mokėsi vokiečių gimnazijoje, kurs įsitraukė anticarinę veiklą.
Kaip 1933 m. rašė leidinys „Robotnik“, S.Narutavičius priklausė Tadeušo Rechniewskio vadovaujamam revoliuciniam judėjimui.
Vėliau persikėlęs iš Sankt Peterburgo aukštosios mokyklos S.Narutavičius įstojo į Kijevo šv. Vladimiro universitetą, pasirinkęs teisininko specialybę. Būdamas ten bandė padėti iš kalėjimo pabėgti T.Rechniewskiui.
Tačiau galiausiai teisės studijas S.Narutavičius baigė Maskvoje, kur taip pat pradėjo savo darbą kaip žurnalistas. Jis pasirašydavo kaip kairiųjų pažiūrų savaitraščio leidėjas. Tačiau po trylikos numerių, savaitraštis buvo uždarytas, nes S.Narutavičius išvyko į gimtąjį Breivikų miestelį Žemaitijoje.
S.Narutavičius 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.
„Kai 1905 m. anticarinės nuotaikos išsiplėtė, Žemaitijoje S.Narutavičius įkūrė Alsėdžių Respubliką, subūrė vietos valdžią, policiją. Dėl to didesnės bausmės išvengė, nors likimas jam ruošė kelerius metus cariniame kalėjime“, – rašė istorijas Andžejus Pukšto.
Signataras
1918 m. vasario 16 d. S.Narutavičius, vienintelis lenkų atstovas Taryboje, leidusioje Lietuvai tapti nepriklausoma valstybe, pasirašė Nepriklausomybės aktą.
„Nors Tarybai pirmininkavo lietuviško atgimimo patriarchas, vienareikšmis lyderis Jonas Basanavičius, manoma, kad S.Narutavičius buvo vienu pagrindiniu Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos autorių“, – tikino A.Pukšto.
Lenkiškoji Vilniaus spauda pasmerkė S.Narytavičių išvadinę jį išdaviku, atsisakiusi savo lenkiškos kilmės.
Mat 1918 m. vasario 16 d. aktas įtvirtino Lietuvos atskyrimą nuo Lenkijos, nors vėliau dar buvo imtasi nesėkmingų bandymų jas sujungti.
„Reikia prisiminti S.Narutavičiaus kontaktus su lenkais ir taip vadinamųjų federacijos šalininkų bendruomene, susitelkusią apie Pilsudskį. 1919 m. vasarą S.Narutavičių jie matė premjeru, kuriam šis postas atitektų po to, kai Kaune butų suformuota prolenkiška valdžia.
Dėl to jis buvo įpainiotas ir į Kauno Lenkų karinės organizacijos veiklą. Pastaroji buvo suimta 1919 m. rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje“, – prieš porą metų sakė profesorius Krzysztofas Buchowskis.
S.Narutavičius atsitraukė laiku nuo minėtų organizacijų todėl išvengė bausmės.
Veikla nepriklausomoje šalyje
Po 1920 m. S.Narutavičius aktyviai veikė šalyje. Jis dirbo Telšių rajono taryboje, pieno kooperatyvo valdyboje, buvo vienu iš Kauno apygardos teismo įkūrėjų, kurį laiką dirbo teisėju.
S.Narutavičius nuolat palaikė gerus santykius su lietuvių politikai, tačiau į aktyvią politiką daugiau negrįžo. Jis taip pat neįsitraukė į lenkų tautinės bendruomenės organizcijos veiklą, tačiau nedraudė to daryti artimiesiems.
S.Narutavičiaus žmona Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė, susijusi su Pilsudskių šeima, buvo mokytoja ir direktoriau pavaduotoja lenkų Adomo Mickevičiaus mokykloje. Sūnus Kazimieras, baigęs lenkų mokyklą, vėliau buvo Lietuvos kariuomenės karininku.
Sunkus asmeninis gyvenimas
Daugelį metų S.Narutavičiaus savižudybės priežastimi buvo nurodoma politinio lenkų-lietuvių apjungimo projekto nesėkmė. Atsisveikinimo laiške, paliktame šeimai, jis rašė: „Prašau jūsų atleidimo už tai, kad apleidau šeimos materialinę gerovę, pasinėriau į visuomeninę veiklą norėdamas sutaikyti Lenkiją ir Lietuvą. Tikiuosi, kad kada nors tarp šių tautų įsivyraus taika.
Manau, žmonių vertybės yra daug svarbesnės nei institucijos ir Dievo karalystė žengs į žemę tada, kai kiekviename krašte bus daug dvasiškai tobulesnių žmonių. Sudie...“.
Iš karto po jo mirties tiek lenkų, tiek ir lietuvių spauda laikėsi nuomonės, kad savižudybės priežastimi tapo lenkų-lietuvių tautų nesutarimai.
Tačiau šių laikų istorikai priežasčių ieško kitur.
„Man atrodo svarbiausios buvo asmeninės priežastys. Stiprų smūgį šeimai sudavė ne vienerius metus sirgusio vyriausio sūnaus Jono mirtis 1930 m. Privalėdami apmokėti brangų gydymą, Narutavičiai susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.
S.Narutavičius buvo jautrus žmogus ir lengvai pasiduodavo emocijoms. Net atsisveikinimo laiške prisipažino, kad sunkiai išgyveno lenkų ir lietuvių nesutarimus. Dėl to neatmetu galimybės, kad tai irgi galėjo prisidėti prie jo savižudybės“, – aiškino K.Buchowskis.
Nors S.Narutavičius nebedalyvavo aktyvioje politikoje, o mirties dieną jam buvo jau 70 metų, Lietuvai jo netektis buvo skaudi.
„Su juo atsisveikinta visų pirma kaip su Nepriklausomybės akto signataru“, – sakė K.Buchowskis.
Jis buvo palaidotas 1933 m. sausio 3 dieną Alsėdžiuose.
Žmogus simbolis
Iš karto po S.Narutavičiaus mirties, lenkų leidinys „Kurier Wileński“ prisiminimus apie jį pavadino „Žmogumi simboliu“.
Tuo metu žurnalistas Wladyslawas Wielhorskis viename Kauno leidinių rašė: „S.Narutavičiaus gyvenimas ir mirtis palietė ne tik jo šeimą ar artimiausia aplinką, o žymiai platesnį ratą žmonių.
Šio asmens veikla tapo valstybės reikalų simboliu, paliečiančiu iš karto dvi tautas: lenkų ir lietuvių.
Viskas, kas yra tragiško Lenkijos ir Lietuvos konflikte, įkūnyta šio žmogaus psichikoje, tapo jo asmenine istorija, paženklino jo kelią ir nulėmė išėjimą“.
Pasak jo, S.Narutavičius buvo Kauno Lietuvos lenkas, nors tuo metu Lietuva norėjo atsiriboti nuo lenkiškumo. Todėl S.Narutavičiui nebuvo lengva, nes esą tokie kaip jis norėjo sukurti abiejų tautų, kurių teisės būtų vienodos, valstybę.
„Lenkų kultūros paveldas buvo jo asmeniniu ir šeimyniniu turtu. Jautė ir mąstė lenkiškai. Buvo savo tautos sūnumi. Tačiau tuo pačiu buvo lietuviu. Save jis laikė Žemaitijos žemės sūnumi. Lietuvą jis mylėjo visą širdimi. Jos laimes ir nelaimes išgyveno kaip savo asmenines. Jis buvo demokratas iki kaulų smegenų, nuo pat jaunystės kovojo už lietuvių kultūrą, teisę vykdyti savo politiką, teises jos gyventojams“, – rašė W.Wielhorskis.
Nežinomas Lenkijoje
Lenkijoje apie S.Narutavičiaus mirtį sužinojo iš Rygos, Tuo metu Kaune nebuvo nė vieno Lenkijos žurnalisto. Tai, ko gero, buvo puikiausias pavyzdys to, kad S.Narutavičiaus tikslas suvienyti tautas nuėjo perniek.
Dar vieną skaudų smūgį S.Narutavičius patyrė jau po mirties – 2013 m. – kai buvo nuniokota jo istorinė kapavietė Alsėdžiuose. Vėliau vietoje lenkiškos lentelės ant paminklo atsirado lietuviškoji.
Tačiau 2016 m. istoriko Alfredo Bumblausko dėka paminklui buvo sugrąžinta pirminė išvaizda.
Šiandien S.Narutavičius Lenkijoje yra visiškai nežinomas, nors po karo čia gyveno jo šeima. S.Narutavičiaus žmona mirė 1948 m. Varšuvoje, sūnus Kazimieras 1987 m. – Didžiosios Lenkijos vaivadijoje.
