Tokius ginčus sukėlė dienraščio „Rzeczpospolita“ bei interneto svetainės „Onet“ tyrimas, atskleidęs, jog komunistinės Lenkijos žvalgai 1983–1989 m. iš Vatikano siuntė informaciją, gautą iš S.LGlodžo.
Pranešimuose nėra užuominų, kad kunigą pavyko užverbuoti kaip etatinį mokamą agentą, tačiau teigiama, jog per draugiškus pašnekesius gauta informacija laikyta labai vertinga.
Arkivyskupas neigė bendradarbiavęs su sovietine žvalgyba ir pareiškė nė neįtaręs, kad jo pašnekovai iš Lenkijos ambasados galėję būti šnipai.
S.L.Glodžas priminė, jog paauglystėje už antisovietinę veiklą buvo išmestas iš mokyklos, ir pareiškė, kad dabar jaučiasi antrą kartą tapęs minėtos represinės sistemos auka.
Apie metodus turėjo žinoti
Daliai sovietmečio realijas tyrusių istorikų toks arkivyskupo tvirtinimas pasirodė naivus.
„Teoriškai galėjo taip būti, kad S.L.Glodžas nežinojo vakarieniauti einantis su komunistinės žvalgybos atstovu, bet tuo sunku patikėti“, – pareiškė Varšuvos universiteto istorijos profesorius Antonis Dudekas.
Politologas priminė, kad S.L.Glodžas Vatikane dirbo Rytų bažnyčių kongregacijoje, kuri atliko bažnytinės žvalgybos vaidmenį, ir negalėjo nežinoti apie komunistinių šnipų darbo metodus.
Į Varšuvą pranešimus apie susitikimus su S.L.Glodžu rašė karinio saugumo pulkininkas Franiszekas Mazurekas, pravarde Barczas. Pastarasis Romoje oficialiai dirbo Lenkijos oro linijų LOT atstovybės direktoriumi.
Karininkas ataskaitose rašė, esą S.L.Glodžas yra vertingas informatorius, nes priklauso jaunų kunigų grupei, darančiai įtaką popiežiui Jonui Pauliui II Lenkijos klausimais, ir ne tik.
Naudingi ryšiai Vatikane
1978 metais Katalikų bažnyčios galva tapęs lenkas Karolis Wojtyla kaip pagalbininkus ir patarėjus į Vatikaną pasikvietė didelį būrį tautiečių, iš kurių net keliolika pavyko užverbuoti Lenkijos civilinei saugumo tarnybai.
Po to, kai Lenkijoje įsikūrė pirmoji socialistinėse šalyse nepriklausoma profsąjunga „Solidarumas“, į Vatikaną žvalgus nusprendė siųsti ir karinė Lenkijos žvalgyba.
S.L.Glodžas saugumiečius domino būtent dėl to, kad anksčiau Lenkijoje buvo Balstogės „Solidarumo“ kapelionas, palaikė glaudžius ryšius su šios profsąjungos lyderiais ir turėjo informacijos apie jos rėmėjus užsienyje.
Po komunistinės santvarkos žlugimo Lenkijoje taip ir neįgyvendinta visuotinė liustracija, turėjusi atskleisti visus asmenis, kurie dirbo saugumui.
Prieš dvylika metų savo tyrimą atliko ir Bažnyčia.
Tautos atminties instituto istorikai ištyrė kunigų bylas ir nustatė, jog keliolika iš šimto trisdešimties vyskupų bendradarbiavo su saugumu.
Daugiau saugumo talkininkų buvo tarp paprastų kunigų, kuriuos žvalgybos bendradarbiauti priversdavo šantažu, suviliodavo leidimais keliauti į užsienį, karjeros lengvatomis ir pinigais.
Bažnyčia agentų nepaviešino
Įdomu tai, kad Kunigų konferencija minėtos istorikų grupės darbą kontroliuoti paskyrė būtent S.L.Glodžą.
Pastarasis vėliau atsisakė paviešinti istorikų darbo išvadas dėl saugumui talkinusių kunigų pavardžių.
Visa tyrimo medžiaga, pasak S.L.Glodžo, buvo persiųsta Vatikanui, o ką Bažnyčios vadovai padarė su šia informacija, visuomenė taip ir nesužinojo.
Kyla klausimas, kodėl valdančioji nacionalistinė Teisės ir teisingumo partija, kitas partijas kaltinanti ryšiais su ekskomunistais, nesiryžta paviešinti įslaptintos Tautos atminties instituto archyvo dalies.
Gali būti, kad joje yra nemažai dešiniuosius ir Bažnyčią diskredituojančios informacijos, o ji valdantiesiems būtų neparanki.
