„Rizikavome viskuo dėl referendumo, aklai jais tikėjome, o dabar matome, kad viskas, kas buvo žadėta, buvo melas“, – savo pykčio neslėpė už nepriklausomybę pasisakanti Adria, protestavusi prieš regioninę separatistinę vyriausybę, kuriai vadovauja Quimas Torra.
Pastarąsias keturias dienas ši 23 metų mergina protestuoja prie regioninės valdžios būstinės Barselonoje kartu su maždaug dvidešimčia žmonių, kurie reikalauja prieš metus žadėtos respublikos.
„Mes būsime čia iki nepriklausomybės. Mes tiesiog prašome, kad būtų įkurta respublika arba jie atsistatydintų ir eitų namo“, – sakė Adria.
„Istorinis“, bet nepakankamas
Pernykštis referendumas Katalonijoje įvyko, nors Konstitucinis teismas nusprendė, kad jis yra neteisėtas. Nepaisant policijos panaudoto smurto, referendumas buvo pavadintas „istoriniu įvykiu“, sakė politologas Josepas Ramoneda.
Tačiau praėjus metams „padėtis tapo paralyžiuota“, sakė jis. Net jei referendumas ir buvo neteisėtas ir dėl to neįpareigojantis, jame balsavo 2,3 mln. iš 5,5 mln. balsavimo teisę turinčių žmonių, ir 90 proc. balsavusiųjų pasisakė už nepriklausomybę nuo Ispanijos.
Vėliau po visą pasaulį pasklido vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas policijos smurtas.
„Spalio 1-oji buvo gėda mums visiems, nes labai nukentėjo Ispanijos įvaizdis“, – neseniai Niujorke sakė Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellis.
Anot J. Ramonedos, tai buvo istorinis judėjimo už nepriklausomybę momentas, tačiau jis taip pat pademonstravo jo silpnumą.
„Balsavus dviem milijonams žmonių, neturi reikalingų įrankių vienašališkai primesti save“, – sakė jis. Ir vienašališkas nepriklausomybės paskelbimas spalio 27 dieną buvo to įrodymas.
Katalonijos nepripažino nė viena šalis ir Ispanijos valdžia greitai paleido Katalonijos parlamentą, nuvertė regiono prezidentą Carlesą Puigdemont'ą bei paskelbė naujus vietos rinkimus.
C. Puigdemont'as ir kiti Katalonijos lyderiai pabėgo į Belgiją, o likusieji Ispanijoje buvo po kelių dienų buvo suimti ir apkaltinti maištu.
Per gruodį surengtus rinkimus separatistinės partijos vėl užsitikrino daugumą regiono parlamente, nepaisant to, kad už jas balsavo tik 47 proc. rinkėjų. Taip įvyko dėl galiojančios sistemos, pagal kurią labiau atstovaujami vietos rajonai, kuriuose daugiau žmonių pasisako už nepriklausomybę.
Kadangi C. Puigdemont'as negalėjo vadovauti Katalonijai būdamas užsienyje, galiausiai regiono prezidentu buvo pasirinktas Q. Torra. Jis yra ištikimas C. Puigdemont'ui ir jo vadovaujamai politinei jėgai „Kartu už Kataloniją“, kuri sudarė koaliciją su taip pat už atsiskyrimą pasisakančia kairuoliškąja ERC.
„Daug nesutarimų“
Tačiau strategijos skiriasi. Ištikimieji C. Puigdemont'ui, įskaitant kraštutinių kairiųjų pažiūrų separatistinę partiją CUP, kuri atsiėmė savo paramą regioninei vyriausybei, nori konfliktą su Madridu palaikyti gyvą.
Tačiau ERC ir buvusi C. Puigdemont'o partija PDeCAT pasisako už nuosaikesnę poziciją ir sako, kad judėjimas už nepriklausomybę neturi pakankamos paramos, kad galima būtų eiti vienašališku keliu.
Q. Torrai tenka mėginti sutaikyti šias puses. Jis sako emocingas kalbas, ragina telktis ir kritikuoja Madridą. Tačiau jis taip pat sėda prie derybų stalo su Ispanijos naujuoju socialistu premjeru Pedro Sanchezu, kuris yra ne toks priešiškas, kaip jo konservatyvus pirmtakas Mariano Rajoy.
„Po stalu vyksta bendradarbiavimas su centrine valdžia, tačiau oficialus diskursas išlieka toks pats, – pažymėjo Barselonos autonominio universiteto politikos profesorius Joanas Botella. – Judėjimas už nepriklausomybę yra skilęs į tris partijas. Taip pat egzistuoja takoskyros tarp lyderių, kurie yra už Ispanijos ribų, tų, kurie yra kalėjime, ir tu, kurie nėra.“
„Kai egzistuoja tiek daug nesutarimų, padėtis šokinėja ir niekas negali imtis iniciatyvos“, – pažymėjo jis.
Įtakingos pilietinės visuomenės grupės, reguliariai mobilizuojančios šimtus tūkstančių nepriklausomybės šalininkų protestuoti, ima nerimauti. Pirmadienį jos protestuos Barselonoje, kad pažymėtų pirmąsias referendumo metines ir pareikalautų, kad „daugumos Katalonijos žmonių norai būtų įgyvendinti“.
„Mes suvokiame sunkumus, tačiau norime atgaivinti nepriklausomybės kelią, – sakė asociacijos ANC vadovė Elisenda Paluzie. – Norime judėti į priekį ir vengti žingsnių atgal.“
