Per tų metų rugpjūčio 19-ąją netoli Rusijos vakarinio Smolensko miesto vykusį Valutino mūšį generolą Charles'į Etienne'ą Gudiną sunkiai sužeidė patrankos sviedinys.
44 metų karininkui buvo amputuota koja, bet praėjus trims dienoms jis mirė nuo gangrenos.
Prancūzų kariai generolo širdį pargabeno į tėvynę – dabar ji palaidota Per Lašezo kapinėse Paryžiuje. Tačiau nebuvo žinoma, kur atgulė likusi jo palaikų dalis, kol šią vasarą tyrėjai aptiko daug vilčių teikiančius griaučius.
„Vos pamačiusi griaučius tik su viena koja supratau, kad tai – mūsų ieškomasis“, – naujienų agentūrai AFP sakė liepą šiuos palaikus radusiai prancūzų ir rusų archeologų grupei vadovaujanti Marina Nesterova.
Siekiant patvirtinti palaidotojo tapatybę, buvo atlikti genetiniai tyrimai, naudojant generolo palikuonių DNR. Rezultatai turėtų būti paskelbti ketvirtadienį.
Teigiama, kad Ch. E. Gudinas buvo vienas labiausiai Napoleono vertintų generolų; jiedu lankė tą pačią karo mokyklą. Šio karininko vardas yra įrašytas ant Triumfo arkos monumento Paryžiuje.
Naujos jo palaikų paieškos buvo pradėtos gegužę ir finansuojamos vienos Prancūzijos ir Rusijos grupės, vadovaujamos Pierre'o Malinowski – istoriko ir buvusio kario, palaikančio ryšius su prancūzų kraštutiniais dešiniaisiais ir remiamo Kremliaus.
Smolensko apylinkėse dirbusi komanda iš pradžių vadovavosi buvusio Ch. E. Gudino pavaldinio maršalo Davout prisiminimais. Šis karininkas organizavo generolo laidotuves ir rašė, kad Ch. E. Gudino palaidojimo vietą žymėjo piramide sudėti keturi patrankų sviediniai, sakė Rusijos archeologijos instituto direktorius Nikolajus Makarovas.
Kai šios hipotezės nepavyko patvirtinti, mokslininkai patikrino kitą teoriją, pagrįstą kito laidotuvių liudininko informacija. Jiems pavyko rasti medinį karstą, užkastą miesto parke po sena šokių aikštele.
Preliminarioje tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad rasti griaučiai priklausė 40–45 metų vyrui.
Ch. E. Gudino žuvo netoli Smolensko prasidėjus Napoleono žygiui į Maskvą, esančią dar 400 km ryčiau.
Napoleonas tikėjosi ties Valutinu sutriuškinti Rusijos armiją ir pasirašyti palankią sutartį, tačiau rusai sugebėjo atsitraukti, o caras Aleksandras I atsisakė derėtis dėl taikos.
„Šis mūšis galėjo būti lemiamas, jeigu Napoleonas nebūtų nuvertinęs Rusijos, – sakė P. Malinowski. - Per šį mūšį patirti dideli nuostoliai parodė Napoleonui, kad Rusijoje jo laukia tikras pragaras.“
Prancūzijos imperatoriaus žygis į Rusiją baigėsi pragaištingu atsitraukimu, rusams panaudojus išdegintos žemės taktiką ir netgi padegus Maskvą, kad Napoleono ištekliai būtų išsekinti.
Įsiveržimą į Rusiją išgyveno tik mažiau kaip 10 proc. Napoleono Didžiosios armijos (Grand Armee) karių.
