J.Moisejenko dingo 1999 m. spalio 1-ąją., kai su tėvu važiavo traukiniu. Tuo metų ketverių mažylės tėvas užmigo, o kai prabudo, pastebėjo, kad jo veidas buvo kruvinas, o mergaitė dingo, rašo „Meduza“.
Šeima dukros ieškojo įvairiose traukinio stotyse, klausinėjo vietos gyventojų, išplatino mergaitės nuotraukas. J.Moisejenko paieškos vyko visoje šalyje. Prie paieškų prisijungė ir žiniasklaida.
Iš pradžių policija įtarė, kad prie mergaitės dingimo gali būti prisidėjęs jos tėvas Viktoras Moisejenka, nes tą dieną jis vartojo alkoholį. Šeimos namuose buvo atlikta krata, tačiau nieko įtartino nebuvo rasta. Tuo metu mergaitės tėvai manė, kad ją pagrobė čigonai.
„Negalėjau daugiau matyti tą geležinkelio stotį, traukinius. Išvažiavome ten, kur šalia nėra geležinkelio“, – pasakojo mergaitės mama Liudmila Moisejenko.
Tuo metu pareigūnai tęsė mergaitės paieškas. Jos šeima buvo netgi patikrinta melo detektoriumi, kad neliktų jokių abejonių, jog jie neprisidėjo prie mažylės dingimo.
Prieš dvejus metus, duodama interviu vienam Baltarusijos leidiniui, L.Moisejenko tvirtino tikinti, kad jos dukra yra gyva.
Dabar J.Moisejenko yra 24-eri. Dabar ji yra ištekėjusi, naujoji jos pavardė – Gorina. 1999 m. ją rado Riazanės traukinių stotyje.
„Žinojau, kad mamos vardas yra Liudmila, tėvo – Viktoras. Prisiminiau, kad turiu jaunesnį brolį ir vyresnę sesę. Tačiau neprisiminiau savo pavardės ir gyvenamosios vietos“, – vėliau pasakojo J.Moisejenko.
Iš pradžių mergaitė pateko į vaikų namus, o po to į šeimą. Julijai buvo suteikta Alpatovos pavardė.
„Mano globėjai turėjo dar du sūnus. Naujieji tėvai su manim darė pamokas, žaidė. Esu jiems labai dėkinga“, – teigė J.Moisejenko.
Ji baigė mokyklą, įgijo specialybę, ištekėjo ir pagimdė dukrą.
Kaip ji atsirado Riazanės traukinių stotyje, moteris nepamena. Globėjai pasakojo esą vaikystėje ji kalbėjo, kad vaikštinėjo su kažkokiais žmonėmis, miegojo ant grindų, prašė išmaldos ir slėpėsi nuo policijos.
J.Moisejenko daugybę metų bandė surasti savo tikruosius tėvus, tikrino informaciją apie Riazanėje rastus vaikus.
Prieš kurį laiką savo istoriją ji papasakojo savo draugui Iljai Kriukovui. Vyras nusprendė jai padėti.
I.Kriukovas ėmė ieškoti informacijos internete ir po kurio laiko aptiko straipsnį apie Baltarusijoje prieš 20 metų dingusią mergaitę.
„Pradėjau skaityti ir supratau, kad yra daug sutapimų. Mano skruostais ėmė riedėti ašaros“, – pasakojo J.Moisejenko.
Ji kartu su savo draugu susisiekė su Baltarusijos Vidaus reikalų ministerija. Vėliau su jais susisiekė pareigūnai, kurie tyrė jos bylą. Jau po savaitės J.Moisejenko susitiko su savo tikraisiais tėvais Baltarusijoje. Buvo atlikti DNR tyrimai siekiant įsitikinti, kad jie J.Moisejenko yra tikrai dingęs vaikas.
Moteris sako, kad dabar turi dvi mamas ir du tėčius. Po susitikimo Baltarusijoje biologiniai J.Moisejenko tėvai planuoja aplankyti dukrą gruodį per šventes. Su anūke Kristina jie jau susipažino susiskambinę internetu.
Kaip paaiškėjo, 20 metų Baltarusijos pareigūnai nerado J.Moisejenko dėl to, kad ieškojo tik savo šalies teritorijoje. Mintis kreiptis pagalbos į Rusijos pareigūnus jiems nekilo.
