Be to, galima sakyti, jog nuo šiol Ukraina tapo grynai prezidentine valstybe.
Neseniai šimtadienį prezidento poste atšventusio V.Zelenskio ir jo komandos rankose atsidūrė tiek valdžios, kiek iki šiol šalyje dar neturėjo niekas.
Prieš pat prezidento rinkimus sukurtos partijos „Tautos tarnas“ frakcija turi triuškinamą daugumą šalies parlamente – Aukščiausiojoje Radoje.
Parlamento pirmininku tapo V.Zelenskio rinkimų kampanijai dirigavęs partijos vadovas viešųjų ryšių ir politinių technologijų specialistas D.Razumkovas. „Tautos tarno“ atstovai vadovauja ir kone absoliučiai daugumai komitetų.
Daugelis vyriausybės narių ir jauniausias Ukrainos istorijoje premjeras 35 metų teisininkas A.Gončarukas didesniu ar mažesniu mastu taip pat susiję su prezidento aplinka.
Dirbęs patarėju ir konsultantu vyriausybėje, sudarytoje iškart po Maidano pergalės 2014 m., A.Gončarukas nesėkmingai mėgino dalyvauti politikoje kurdamas savo partiją.
Bet galiausiai šis teisininkas atsidūrė „Tautos tarno“ gretose, kur jį, neoficialiais duomenimis, atvedė V.Zelenskio administracijos vadovas, vienas pagrindinių „Ze komandos“ narių A.Bogdanas.
Pastarasis – buvęs vieno pagrindinių oligarchų I.Kolomoiskio, kuriam priklausančioje televizijoje karjerą darė V.Zelenskis, advokatas. Oligarcho šešėlis krinta ir ant kai kurių vyriausybės narių.
Antai ir ministras be portfelio D.Dubiletas, kontroliuosiantis visą komunikaciją, – viena kertinių I.Kolomoiskiui priklausančio didžiausio Ukrainos banko „Privatbank“ figūrų.
Vienas iš dviejų ministrų, likusių iš ankstesnės vyriausybės, – vidaus reikalų ministras A.Avakovas. Šis įtakingas veikėjas, konfliktavęs su buvusiu prezidentu P.Porošenka, palaikė gerus santykius su I.Kolomoiskiu.
Bet dalis naujosios vyriausybės narių – bent iš pirmo žvilgsnio jokių protekcijų neturintys jauni profesionalai, pasižymintys dideliais gabumais ir įspūdinga karjera savo srityse.
Su ankstesne valdžia taip pat susijęs jos politikos tęstinumą žadantis vicepremjeras D.Kuleba, atsakingas už europinę ir euroatlantinę integraciją. Būtent šio populiaraus diplomato paskyrimas įkvepia daugiausia vilties Ukrainos rėmėjams Vakaruose, kad šalis toliau sieks narystės NATO ir Europos Sąjungoje.
Lietuvoje džiaugiamasi ir A.Abromavičiaus sėkme. Su P.Porošenka susipykusio, o po to pas V.Zelenskį nuėjusio lietuvio pavardė minėta netgi tarp kandidatų į premjerus, dabar jis paskirtas valstybinės gynybos pramonės įmonės „Ukroboronprom“ vadovu.
A.Abromavičiaus komandos narys A.Audickas tapo vyriausybės patarėju, atsakingu už valstybės įmonių reformą.
Savaitgalį Varšuvoje su V.Zelenskiu susitikęs prezidentas G.Nausėda aiškino, jog Lietuva gali pasiūlyti Ukrainai ir daugiau reformatorių, džiaugėsi ne tik lietuvių sėkme, bet ir V.Zelenskio pažadais, kad šalis neiškryps iš kelio į Vakarus.
Pagrindinis argumentas tokiam optimizmui – naujoji valdžia turi visus svertus savo rankose, o priekinėse jos eilėse spindi viltingai ir ryžtingai atrodančios figūros.
Tačiau savų argumentų, kurių negalima negirdėti, turi ir skeptikai – esą Ukrainos politikoje lemia ne fasadas ir ne tie, kurie yra scenos šviesoje, o užkulisiniai sandėriai ir veikėjai.
Negana to, nuogąstaujama, kad tokia absoliuti valdžia gali tapti neatremiama pagunda iš naujo perdalyti šalį, panardinant ją į naują korupcijos ir rietenų liūną.
Gana prieštaringai vertinama ir triuškinama V.Zelenskio šalininkų dauguma Radoje.
Viena vertus, tai yra pagrindinis prezidento stiprybės šaltinis, kita vertus, jo Achilo kulnas. Mat tokioje margoje „Tautos tarno“ kompanijoje neišvengiami skilinėjimai ir vidaus rietenos.
AFP/Scanpix nuotr.
Daug lems, kaip V.Zelenskiui pasiseks įgyvendinti pažadus greitai nuversti kalnus ir iškuopti Augėjo arklides, kurias paliko visos buvusios valdžios. O kas, jei artimiausiu metu tai nepavyks? Prezidentas jau viešai pagrasino tuomet paleisti tiek Radą, tiek vyriausybę. Bet kas po to?
Tai, kad rinkimų šūkiai ir tikrovė po jų yra skirtingi dalykai, yra pažadai baigti karą su Rusija. V.Zelenskis ir toliau žada tai įgyvendinti iki šių metų pabaigos, o vėliau net susigrąžinti Krymą.
Tačiau karo svertus rankose laikanti Maskva žaidžia savo žaidimus, vilkina laiką ir vedžioja už nosies Ukrainą.
Matyt, tai gali tęstis tol, kol Kijevas neįsipareigos pripažinti „liaudies respublikų“ Donbase ir jų legalizuoti Ukrainos sudėtyje.
Neatmestina, jog tai padaryti V.Zelenskį spaudžia ir dalis Vakarų politinio elito ne tik šiapus, bet ir anapus Atlanto.
Susiję straipsniai
Kokia bus Ukrainos visuomenės reakcija, jeigu tai įvyks? Neaišku. Lygiai taip pat nenuspėjama, kaip ukrainiečiai elgsis tuo atveju, jei sužlugs prezidento pažadai įveikti korupciją, sumažinti komunalinius mokesčius ar kitos gražios vizijos.
Aišku viena – nors Ukrainos vairą nauja valdžia laiko tvirčiau nei pirmtakai, šalies kelias į pažangą nebus lygus.