Samaros srityje, Novotulkos kaime, iš vienišo tėvo Ivano Sidorovo valdžia pamėgino atimti mažamečius sūnus. Jie nežiūri televizoriaus, bet moka anglų kalbą ir turi programavimo įgūdžių.
Vaikai taip pat domisi biologija, chemija ir fizika, kuria vaizdo tinklaraščius. Per pamokas vienišo tėvo auginami sūnūs dažnokai pastebi, kad jų pedagogai neišmano savo dėstomų disciplinų. Dėl to mokykloje paaugliai išvadinti iš užsienio siųstais anglų šnipais.
Sidorovų šeima iš tikrųjų į Novotulkos kaimą atvyko prieš trejus metus iš užsienio. Tiksliau – Serbijos. Atvyko aštuoniese: tėvas, aukštos klasės programuotojas, motina ir penki vaikai.
Paskui tėvai susipyko ir išsiskyrė. Motina su dviem jaunesniais vaikais grįžo į Serbiją. Tėvas su trimis – dabar jiems 11, 13 ir 15 metų – sūnumis liko Rusijoje.
Nuotoliniu būdu informacinių technologijų kompanijoje dirbančio programuotojo vaikai materialiai aprūpinti geriau nei visų aplinkinių ūkininkų. Fiziškai stiprūs paaugliai neleidžia savęs skriausti, o prieš mokytojus nepuola ant kelių.
Priešingai – per pamokas dažnokai ir gana sėkmingai ginčijasi su pedagogais. Ar tokie kaime kam nors patiks?
Mokytojai ir bendraklasių tėvai globos žinybą užvertė skundais. Jų argumentas – neva su šių paauglių psichika kažkas ne taip.
„Pasipylė absurdiškiausi kaltinimai. Iš pradžių dėl painiavos. Mes atvykome iš Serbijos, o čia kažkodėl pagalvojo, kad iš Sirijos. Vaidinasi – modžahedai. Kadangi vaikai kalba angliškai ir prie kompiuterio jaučiasi kaip žuvys vandenyje, vadinasi, yra britų šnipai, – pasakojo berniukų tėvas. – Per pamokas pastebi pedagogų klaidas – tai jau mano kaltė: neva skiepiju nepagarbą mokytojams.“
Atvykusi nepilnamečių reikalų komisija, prieangyje pamačiusi meškeres, parašė: „Meškerės byloja, jog vaikai eina žvejoti – tai reiškia, kad šeimai trūksta maisto.“
Komisijos sekretorė esą ant tėvo šaukė: „Jūs išugdėte nepagarbą įstatymui, o čia aš esu įstatymas. Jūs turėsite bučiuoti man kojas ir laižyti užpakalį, nes aš čia šeimininkė ir ką noriu, tą darau. Ir visi mano komisijos nariai – mano ištikimi šunys.“
„Padėties tyrimo išvada kriminalinė: vaikai net nežino, kas tokie yra Kūlverstukas ir katinas Leopoldas. Ir apskritai kodėl namuose nėra televizoriaus? – pasakojo I.Sidorovas radijo stoties „Business FM“ žurnalistams. – Kadangi mano jauniausias sūnus moka nerti vąšeliu, vadinasi, jis yra netradicinės orientacijos.“
Kai ši istorija pateko į žiniasklaidą, valdininkai pritilo. Pasak I.Sidorovo, kaimo gyventojai laido užuominas: „Jei ir toliau šakosiesi, skųsiesi, tave pasodins, o vaikus atims tarnybos.“
Ir net pataria: „Atiduok sūnus, o kai jie sulauks 18 metų, valdžia jiems duos butus.“ Kai kurie kaimo gyventojai taip ir elgiasi.
Rusijos žiniasklaidos priemonių, paviešinusių Samaros srities kaimo papročius, komentaruose sakoma, kad šis pavyzdys neatspindi bendros situacijos kaimuose, tačiau nėra ir išimtis.
Stambiuose Rusijos miestuose yra talentingų vaikų atrinkimo ir ugdymo sistema, o provincijoje viskas priešingai – mokyklos daugiausia išleidžia į gyvenimą neišlavintus vaikus.
Priežasčių daug, pradedant nuo materialinių. Pagal tarptautinį reitingą „Skyeng“, remiantis 36 labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių valstybės ir privataus sektoriaus išlaidų lygiu savo piliečių švietimui, Rusija velkasi gale.
Čia kasmet vienam žmogui skiriama 240 dolerių (218 eurų). Tai 19 kartų mažiau nei Norvegijoje, kuri yra šio sąrašo lyderė.
Aukštosios ekonomikos mokyklos Švietimo instituto socialinės ir ekonominės plėtros centro duomenimis, praėjusiais metais vidutiniškai 100 Rusijos Federacijos moksleivių teko 13 personalinių kompiuterių.
Labai mažas mokytojų darbo užmokestis. Maskvoje – 70 tūkst. rublių (987 eurai), Sankt Peterburge – ne mažiau nei 65 tūkst. rublių (916 eurų). Tačiau mažuose miestuose mokytojai gauna 15–20 tūkst. rublių (211–282 eurus), o kaimo vietovėje – 8–10 tūkst. rublių (112–141 eurą).
