Vargu ar nemirtingą knygą „Dievų miškas“ skaitė nacių metodus ūkyje ir statybose toliau bandę tobulinti Rytų Vokietijos komunistai, bet jie Berlyno sieną statė rimtai ir atsakingai kelis mėnesius tikėdamiesi, kad ji stovės amžius. Bet išstovėjo 28 metus ir buvo sugriauta per dieną. Šią savaitę minėdami pastarojo įvykio 30 metų sukaktį vargiai prisiminsime, jog tada manėme, kad kartu su Berlyno siena grius ir visos kitos.
Deja, kyla naujos. Ir čia ne apie garsiąją prezidento D.Trumpo sieną tarp JAV ir Meksikos kalbėsime. Ten išskirtiniais laimėjimais negali pasigirti nei prezidentas, nei jo milijoninė gerbėjų minia. Suremontuota keli šimtai kilometrų jau anksčiau suręstų tvorų ir naujai pastatytas pusantro šimto kilometrų ruožas iš naujo pavyzdžio gelžbetonio stulpų. Nemažai trūksta iki 3145 kilometrų, o būtent tiek driekiasi siena tarp dviejų šalių.
Dar liūdniau, o gal ir komiškiau, kad jau senokai pranešta apie tai, jog meksikiečiai vagia spygliuotą tvoros vielą ir ją perpardavinėja savo namų saugumu susirūpinusiems tėvynainiams pasienio ruožuose.
O naujuosius išgirtuosius stulpus žmonių kontrabandininkai apipjausto paprasčiausiais metalo pjūklais, kurių kiekvienas gali įsigyti bet kokioje remonto įrankių parduotuvėje. O kartais ir tai tingi daryti, tai tiesiog pasistato kopėčias.
Taigi ši siena – daugiau triukšmingo pažado simbolis nei tikras bandymas pakeisti istoriją.
O, va, tą dieną, kai Lietuva skubėjo degti žvakutes kapinėse, Rusijoje buvo laidojamas internetas. Ten įsigaliojo įstatymas apie priemones, kuriomis žodžiais bandoma apsaugoti runetą nuo kenksmingų atakų iš užsienio, o darbais – visiškai pajungti jo kontrolę Kremliui.
Maskva seniai pavydžiai žiūrėjo į Kiniją, atsitvėrusią nuo laisvojo pasaulio Didžiąja ugniasiene, pro kurią paprastas žmogus, nepratęs naudotis virtualiais privačiais tinklais, turi tiek pat šansų prasiskverbti, kiek į Komunistų partijos vadovybę.
Todėl ir gyvena žinodamas tai, ką jam leidžia žinoti partija. Rusijoje internetas buvo paskutinis laisvo žodžio prieglobstis. Sugaudyti duomenų paketus nėra taip paprasta kaip spaustuves, o ganyti milijonus galinčių įvairiausiais formatais reikštis piliečių visai ne tas pat, kas atimti licenciją arba transliacijos dažnį iš TV kanalo.
Valdžia, žinoma, aiškina, kad jokių represijų ir kontrolės nebus. Kurgi ne. Tuometis Rytų Vokietijos komunistų lyderis W.Ulbrichtas irgi aiškino, kad niekas nesiruošia statyti jokios sienos. O po dviejų mėnesių jau kosėjo kranai ir riedėjo traktoriai.
Todėl gal daugiau optimizmo įkvepia ne tiek naivus tikėjimas Kremliaus pažadais, kiek skeptiškas požiūris į jo kibernetinį potencialą.
Kai anksčiau „Roskomnadzor“, įstaiga, kuriai ir pavesta komanduoti visiems ryšiams, bandė susidoroti su žinučių paslauga „Telegram“, rezultatas buvo apgailėtinas.
Visoje šalyje strigo ryšys, nustojo veikti niekuo nesusijusių įmonių svetainės, vienu metu „Roskomnadzor“ sugebėjo nulaužti net savo pačių puslapį, o „Telegram“ kaip veikė, taip veikė. Ir veikia dabar, nors praėjo jau pusantrų metų. Ir juo, kaip ir anksčiau, naudojasi ne vienas aukštas Maskvos politikas.
Žodžiu, visai gali būti, kad vietoj naujos Didžiosios ugniasienės tiesiog bus prismaigstyta visokių kibernetinių kuoliukų ir privyniota daug skaitmeninės vielos. Bet bus duota saviems darbo ir sutarčių.
Kas atsignybs kąsnį nuo papildomo tarnybinės stoties duomenims laikyti vien Rusijoje poreikio, kas nuo nacionalinių domenų registravimo, kas nuo privalomo duomenų perkėlimo. O jeigu ir ne visi bus sotūs ir laimingi, tai juk ne visiems ir priklauso.
Todėl paradoksalu, bet optimizmą, kai kalbame apie totalitarines valstybes, lengviau grįsti ne viltimi, kad bus griaunamos sienos, o tuo, kad tos sienos vis tiek sugrius dėl korupcijos.
