Todėl iš Lietuvos persikelkime ten, kur lietuvių irgi ne taip jau mažai, į Didžiają Britaniją, kur didžiule B.Johnsono ir jo konservatorių pergale baigėsi rinkimai į Parlamentą. Po šių neeilinių rinkimų politologai ir politikos praktikai dar ilgai spaus lyg vyną iš vynuogių įvairiausias išvadas. Jos, labai tikėtina, aktualios ne tik britams, bet ir kitoms tautoms. Juk jeigu mūsų praeitis ir gana skirtinga, dabartis labai panaši.
Vieniems pasirodys, jog svarbiausia pamoka – negalima suskaldyti balso. Norintiems palikti Europos Sąjungą rinkimuose atstovavo vieninteliai konservatoriai, norintiems niekur neiti – leiboristai ir liberaldemokratai. Rezultatas – „Remain“ šalininkų balsai pasidalijo, laimėjo „Brexit“ rėmėjai. Nepaisant to, kad pastarųjų aritmetiškai ir buvo mažiau.
Kitiems svarbesnė pasirodys išvada, kad žmonėms mažiau rūpi partijų manifestai ar jų turiniai, o daugiau – pasitikėjimas politikais, kurie tuos manifestus turės įgyvendinti. Leiboristai prirašė devynias galybes įvairiausių gražių dalykų, vienų tiesiog iš mokslinės fantastikos, kitų – iš mažiau mokslinės, kurie tarsi žmonėms patiko. Tačiau užtekdavo jiems dar kartą pasižiūrėti į leiboristų lyderį J.Corbyną ir ranka automatiškai siekdavo pažymėti biuletenyje bet ką, tik ne jį.
Dar kitiems kils noras atrasti Ameriką – esą ne visuomet verta laikytis įsikibus savo išankstinio vertinimo ir, jeigu keičiasi faktai, keisti savo nuomonę kartu su jais. Įskaitant šių eilučių autorių, kuris kartu su kitais šaipėsi iš B.Johnsono, kabinėjosi prie jo šukuosenos, elgesio, nesantuokinių vaikų. Bet jis sugebėjo ir premjeru tapti, ir su ES persiderėti dėl išstojimo sutarties, ir pagaliau rinkimus laimėti.
Kai visi pranašavo, jog jeigu ne visuose, tai bent viename iš šių žygių tikrai suklups. Nesuklupo.
Atsiras ir tokių, kurie ras peno dar kartą patvirtinti, jog blefuoti apsimoka tik tada, kai tavo korta pakankamai stipri. Šią liūdną tiesą savo kailiu patyrė tiek opozicijos leiboristai, tiek liberaldemokratai. Niekas jų varu nevarė į pirmalaikius rinkimus, kurie, kaip buvo aišku iš anksto, bus žaidžiami pagal konservatorių diktuojamas taisykles iš esmės dėl „Brexit“, o ne dėl kitų temų, kad ir kaip jas norėjosi opozicijai eksponuoti.
Susiję straipsniai
Mažiau pastebėta, tačiau irgi naudinga pamoka, jog bet kokiems rinkimams visiškai nereikia apmokamų rusiškų trolių. Pakankamai užtenka ir savų kvailių, kurie socialiniuose tinkluose dalijasi nesąmonėmis, gandais ir melais, o juos platina visiškai be užmokesčio. Kam tada priešai, jeigu turi tokių naudingų draugų?
Ir pagaliau pati aiškiausia išvada – žmonių kantrybė turi ribas.
Joks, net aukščiausias tolerancijos lubas pasiekęs individas, net rambiausias ir storiausią odą užsiauginęs padaras neištvers daugiau kaip trejų metų nesibaigiančio marmalo ta pačia „Brexit“ tema. O tuo labiau – perspektyvos marmalą pratęsti dar ilgiau.
Jei netgi santykių konsultantai ėmė siūlyti į pirmą pasimatymą einančiai porelei iškart išsiaiškinti, kaip kuris balsavo „Brexit“ referendume, jeigu šeimos ėmė netgi oficialiai tartis – jokios kalbos apie politiką giminių susibūrimuose, akivaizdu, kad kažkas pasidarė smarkiai ne taip. Žmonės tiesiog pavargo.
Ir todėl laimėjo aiški ir paprasta žinutė „Baikim su tuo Brexit“. B.Johnsonas tai išgirdo, suprato ir pasinaudojo. Ir jeigu per artėjančias Kalėdas anapus Lamanšo sąsiaurio bus mažiau barnių prie šventinio kalakuto, jei žmonės pagaliau matys aiškesnę kitų metų šalies perspektyvą, jau vien už tai bus jam dėkingi. O kai rinkėjas jaučiasi dėkingas ne tik už pastangas ką nors pasiekti, bet ir už tų pastangų rezultatą, jis gali politikui atleisti daug ką. Tai ir yra dar viena akivaizdi, tačiau užmirštama išvada, kurią galima padaryti po šių rinkimų.