Buvusio kandidato į prezidentus, šiuo metu tebesėdinčio izoliatoriuje (joks teisminis procesas nevyksta) V.Babarykos ir jo rinkimų štabo vadovės M.Kalesnikavos iniciatyva kuriama partija „Kartu“, nuo kurios veiklos (žvelgiant į neišsenkamos energijos štabo vadovės veiksmus netenka abejoti, kad intensyvios) ir priklausys tolesnė pasipriešinimo eiga.
Partijų steigimasis yra pozityvus žingsnis, bet suvienytomis jėgomis nepasiekus esminės pergalės – A.Lukašenkos atsistatydinimo – revoliucija išties gali likti evoliucija, o pastaroji – diskusijų klubu.
Net neabejoju, jog diktatoriaus patarėjai primygtinai siūlo pasinaudoti nauja situacija – ne tik registruoti „Kartu“ (nuo 2000 m. politinės partijos neregistruojamos), bet ir pačiam steigti savo rėmėjų, kurių yra daugiau nei „Saša trys procentai“, politinę organizaciją ar netgi paskatinti partijų dauginimosi procesą. Kol jos pagaliau susiplieks tarpusavyje.
Revoliucija yra tarsi įtempta spyruoklė – kai ji atsipalaiduoja, ilgai tabaluoja ore ir sustoja dažniausiai išsikreivinusi. Ant palinkusios kreivės jau pačioje pradžioje gali atsisėsti net trys politinės jėgos – prorusiška, provakarietiška, nacionalistinė.
Žmonėms – tik galvos skausmas, už kurią balsuoti. A.Lukašenka, jei dar nesėdės teisiamųjų suole, komentuodamas šaipysis: norėjote partijų – prašom. Ir papildys: pasižiūrėkite į kaimynę Lietuvą, ten partijos jau penkiolika metų reitingų dugne.
Protestai persikėlė į universitetus: OMON studentus tempė už rankų ir kojų
Vis dėlto, necituojant garsaus W.Churchillio posakio apie „demokratiją“ (blogiausia valdymo forma, bet geresnės niekas nesugalvojo), kito kelio atbudusiai Baltarusijai nėra. Prisimenu prieš prezidento rinkimus Baltarusijoje per vieną iš gausių įvairiausių „Telegram“ laidų girdėtą verslininko kreipimąsi į A.Lukašenką, kuris skambėjo maždaug taip: galbūt išsirinksime žmogų, kuris visiškai netiks būti šalies vadovu, bet svarbu, kad nebūtum tu, Saša, nesibalotiruok.
Tačiau Saša nepaklausė, kandidatavo, nors, kaip dabar pamažu aiškėja, būta ir pasiūlymų „neprovokuoti likimo“. Šiuo metu politinių aistrų verpete nekreipiame dėmesio į A.Lukašenkos pakelto tono kalbose „lyrinius, graudinamus“ intarpus. Vadiname juos triukais, skirtais namų šeimininkėms.
O, mano manymu, ne viskas tose kalbose dirbtina. A.Lukašenka yra paskutinis, bent jau mūsų geografiniame regione, „socializmo“ gynėjas. Jis tuo tebetiki, kaip ir tuo, kad išgelbėjo Baltarusiją nuo „laukinio kapitalizmo“, neatidavė šalies oligarchams.
Esą jį dabar norima „pakarti“ už nemokamą mokslą ir sveikatos priežiūrą. Anot jo, jis neužkirtęs kelio ir privačių įmonių steigimuisi, nemažai jų esama ir iš ES šalių, o IT sektoriui net suteikęs kūrimosi lengvatų. Beje, prieš kelias dienas net Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo IT kūrėjų vertinimai, jog šiai sričiai Baltarusijoje buvo geresnės sąlygos nei Lietuvoje, tik šiuo metu vėl blogėjančios.
Atskira įdomi tema – ne tik demonstratyvus, bet ir finansiškai juntamas A.Lukašenkos dėmesys LDK paveldui. Tačiau girdamasis meile tėvynei Baltarusijai diktatorius niekada nekomentavo, kur be žinios pradingo kiti šalies patriotai, jo politiniai oponentai. Vieša paslaptis, jog A.Lukašenkos „kietos rankos“ šalininkų buvo ir tebėra Lietuvoje, net tarp politikų.
Prieš porą savaičių užuominomis minėtos Baltarusijos konstitucijos pataisos, teisingai europarlamentaro A.Kubiliaus pavadintos Lukašenkos/Lavrovo (L/L) planu, iš tikrųjų yra diktatoriaus gelbėjimosi šiaudas, ko gero, aptartas per S.Lavrovo vizitą prieš rinkimus į Minską.
Be abejonės, tai yra tobulas politinėmis priemonėmis laiko vilkinimas, per kurį nesunku suorganizuoti steigiamų partijų „šokį su kardais“, begalines diskusijas dėl ketinamų „tobulinti“ konstitucijos straipsnių ir gana ramiai pasitraukti į „memuaristikos sodybą“ pačiam A.Lukašenkai, užleidžiant vietą sutartam su Rusija kandidatui.
Rusijos parama Minskui – vis akivaizdesnė: bendradarbiavimą perkels į aukštesnį lygį
Šiuo metu opozicijos Koordinacinėje taryboje nėra vienos nuomonės dėl L/L plano. Naujai kuriama partija jam pritartų. S.Cichanouskaja ir V.Cepkala – už A.Lukašenkos atsistatydinimą, o po to – 1994 m. konstitucijos grąžinimą.
Atvirai sakant, nežinau, kuo ji geresnė už dabartinę, išskyrus straipsnius apie prezidento valdymo trukmę. Beje, tokią formuluotę gali siūlyti dabartinėje konstitucijoje ir L/L šalininkai.
Linkėdamas Koordinacinei tarybai pasiekti kuo greitesnio A.Lukašenkos sprendimo taikiai perduoti valdžią vis dėlto manau, kad dabartinės konstitucijos „tobulinimo“ procesas bus paleistas ir didesnius agitacijos resursus turinti valdžia gali laimėti. Diktatorius, daugelį metų įsitikinęs, kad jo valdžia „iš Dievo“, visiškai nesirūpino šiuolaikine propaganda. Dabar su Rusijos pagalba situacija keisis – demokratijos imitacija su „ginčais“ ir net muštynėmis televizijos propagandinėse laidose pralenks net rusiškas.
Susiję straipsniai
Bet ar L/L pasiseks? Deja, taip, nes Baltarusijos užsienio reikalų ministras V.Makejus, įtakingiausias vyriausybėje žmogus (ir, kiek man žinoma, ne vienam iš Koordinacinės tarybos taip atrodo), prieš kelias dienas susitikęs su S.Lavrovu pareiškė, jog „maidanas“ Baltarusijoje nugalėtas. Galėjo ir kitokius žodžius pasirinkti.
Opozicijai lieka vienintelis kelias – laimėti tarptautinių stebėtojų fone matomą savo atstovų skaičių artėjančiuose rinkimuose į parlamentą, o po to nenugarmėti į smegduobę „ilgame kelyje per kopas“. Į kur „per kopas“? Tikėtiniausia – į neutralią, viena koja Eurazijoje, muitų sąjungoje, kita – laisvosios prekybos su ES, tilto valstybę. Tik be A.Lukašenkos.