Galima pasakyti, kad tai daug. Ypač po to, kai režimas, regis, galutinai užasfaltavo visą politinę ir viešąją erdvę, o pats baigė susicementuoti į klasikinę personalinę diktatūrą iki gyvos diktatoriaus galvos.
Taigi tai, kad į gatves, ypač provincijoje, išeina beveik tiek pat žmonių kaip ir ankstesniais atvejais, svarbu. Tai rodo, kad režimui nepavyksta suvaldyti protesto ir aršaus nepasitenkinimo nuotaikų visuomenėje, jos galbūt net plinta.
Amerikiečiai pasmerkė Rusijos policijos smurtą, naudotą prieš A. Navalną palaikančius protestuotojus
Kita vertus, galima kelti retorinį klausimą: o kas tie tūkstančiai ar šimtas tūkstančių tokiai šaliai kaip Rusija? Tik lašas jūroje. Ir aritmetiškai, ir politiškai.
Taip, mitinguotojų gretose daugiau jaunimo. Taip, dauguma jų nusiteikę ryžtingiau nei anksčiau, drįsta ne tik apmėtyti iki dantų ginkluotus režimo pareigūnus sniego gniūžtėmis ar plastiko buteliais, bet ir pakovoti akis į akį.
Taip, atėjus pavasariui, atšilus orams, toliau rutuliojantis A.Navalno „bylai“, o režimui, kuris kol kas save dar šiek tiek prilaiko, agresyvėjant tie protestai gali gausėti.
Tačiau kad šios akcijos imtų kelti tikrai rimtą pavojų režimui, į gatves turi išeiti ne šimtai tūkstančių, o milijonai. Be to, jie turi iš ten ir nebeišeiti, o stoti į tikrą kovą su režimu, priversdami jį krūptelėti ir atsitraukti.
O bene esminis dalykas – pats režimas turėtų pradėti iš vidaus skeldėti ir svyruoti. Taip, kad tai pamatytų ir milijonai gatvėse.
Ar šiuo metu galime matyti bent menkiausių tokių procesų požymių? Ne. Ar jie gali atsirasti apžvelgiamoje ateityje? Galbūt, bet abejotina.
Kur kas didesnė tikimybė, kad režimui vis dėlto pavyks juos išlaikyti tame pačiame „nišiniame“ lygyje, kuriame jie yra ir dabar. Tam tikra prasme Kremliui tai net į naudą, nes visa aršiausiai nusiteikusi visuomenės dalis ir galimi jos lyderiai – kaip ant delno ir taikiklyje.
Žinoma, dar didesnė, o daugelis sako, kad net didžioji visuomenės dalis, nors ir lieka namuose, prarado bet kokį tikėjimą valdžia, jos sakralumu, aiškiai supranta jos kleptokratinę esmę ir prigimtį. O tai – esminė bet kokios diktatūros pabaigos pradžios sąlyga.
Tačiau vis viena galima konstatuoti, kad pagrindinis visos Rusijos visuomenės pasiskirstymas iš esmės nesikeičia. Gatvėse protestuoti pasiryžusi tik saujelė. Mažuma tiesiog kategoriškai nusiteikusi prieš režimą. Didesnė dalis daugiau arba mažiau ir dėl įvairių priežasčių – ne tik ideologinių – jį palaiko. O dauguma rusų tiesiog skendi apatijoje ir baimėje.
Taigi kol kas pagrindinis šalies raidos vektorius nesikeičia – režimas toliau degraduos link didėjančio agresyvumo ir viduje, ir išorėje.
O kas turėtų iš esmės pakeisti visuomenės nuotaikas ir sukelti tikrai pavojingus Kremliui neramumus ar net revoliuciją? Tik daug spartesnis ir didesnis daugumos rusų nuskurdimas nei tas, kuris yra dabar. Bet tai gali nulemti tik ekonomikos griūtis, o ne toks aižėjimas, kurio skyles režimas dar gali daugiau ar mažiau sėkmingai užkaišyti.
Pagrindinė šią griūtį skatinanti priežastis būtų Vakarų sankcijos, nutaikytos į pačią ekonomiką ir svarbiausius jos sektorius bei įmones.
Susiję straipsniai
Tokias vadinamąsias sektorines sankcijas turi lydėti ir asmeninės sankcijos, supančiojančios tuos režimo atstovus, kurie disponuoja pagrindiniais jo deguonies kanalais, – juodųjų milijardų srautais, plukdomais plauti į Vakarus. Būtent pastarosios sankcijos ir gali imti skaldyti režimą iš vidaus ir sukurti kitą lemiamą tikrų lūžių šalyje prielaidą.
Bet ar tokių veiksmų iš Vakarų verta tikėtis bent artimiausioje ateityje? Akivaizdu, kad ne. Taigi ten po praėjusio savaitgalio aidinčios „Kremliaus žlugimo“ ir „agonijos“ fanfaros pagrįstai juokina pati režimą.