Deja, ligšiolinės sankcijų kaskados Rusijai kol kas pasibaigė JAV prezidento J.Bideno iniciatyva susitikti su V.Putinu. Susitikimo Ženevoje priežastis – ne pakyrėjusios sankcijos, bet vis stipresnė ir pavojingesnė Kinija.
Sankcijos, ypač ekonominės, – skaudus dalykas, globalizacijos laikais turintis nemalonių pasekmių abiem pusėms, bet Rusijos ekonomika nežlugo, privertė ją pačią pasigaminti tai, ką įsiveždavo, o karinės pramonės kompleksas net pažengė į priekį – tai liudija šią sritį išmanantys JAV ekspertai.
Sankcijos nesustabdė ir „Nord Stream 2“, J.Bidenas faktiškai pripažino nieko negalįs padaryti, kai projektas jau beveik užbaigtas.
Tad kokia ne vienų metų sankcijų triūso prasmė? Simbolinė? Žinučių siuntimo? Pastarasis komunikacijos tarp valstybių būdas pastaraisiais metai ypač populiarus. Lietuva pasiuntė Rusijai žinutę – dažniausiai girdimas pranešimas iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM). Nors visi žino, jog V.Putinas žinučių neskaito ir išvis nesinaudoja išmaniosiomis technologijomis.
ES sutarė dėl sankcijų Baltarusijai: nukreips prieš pagrindinius pajamų šaltinius
Žinutes skaito patarėjai ar padėjėjai ir pateikia Kremliaus šeimininkui vis tą patį apibendrinimą – nieko naujo.
Dabar sankcijų debesys net penkiais paketais tvenkiasi virš Baltarusijos. Ar įvyks paskutinėje Europos diktatorystėje visiškas užtemimas, A.Lukašenka pakels rankas, pats atrakins karcerių duris ir mėnulio šviesoje prie sienos su Lietuva paspaus ranką šalį paliekantiems oponentams? Ar visi penki paketai taip ir liks penkios žinutės ateičiai, kad Vakarai niekada nesutiks su blogu diktatoriaus elgesiu?
Beje, būtent tokią perspektyvą „paketams“ ir prognozavo viena garsi Lietuvos politologė. Visiškai jai pritariu.
Trys pirmi paketai jau nugrimzdo į nebūtį. A.Lukašenkos aplinkos, tarp jų – konkrečių smogikų, asmeniniai apribojimai neišgąsdino, niekas neperėjo į kitą barikadų pusę ir nė vienas dėl to, kad negalės laisvai nuvažiuoti į Vilnių apsipirkti, neišsiskyrė su žmona.
Ketvirtasis sankcijų paketas kitoks. Jį galima pavadinti gentiniu sektoriniu. Į apribojimą niekur, išskyrus Rusiją, neišvykti ir niekur, išskyrus Rusiją, pinigų nelaikyti pateko A.Lukašenkos sūnus ir marti.
Kuo dėta pastaroji, kol kas nesupratau. Juk ji jokio valstybinio posto neužima. O štai sektorinis sankcijų kirvis turėtų kirsti per gamybines jėgas, kurios gamina neteisingus gamybinius santykius, t. y. šeria režimą.
Susiję straipsniai
Tačiau išskirtinė šio kirvio mosto ypatybė ta, kad jis kerta ir gamybinius, ir prekybos santykius su Lietuva, konkrečiai – su Klaipėdos uostu. (Straipsnis rašytas dar galutinai dėl konkrečių sankcijų ES nenusprendus.)
Naftos produktai iš Baltarusijos jau seniau pradėjo aplenkti Lietuvą, dabar ateina eilė trąšoms, kurios iš didžiausio pasaulyje Biriųjų krovinių terminalo (BKT) keliauja į šimtą valstybių.
Šitokią kirvio trajektoriją kaip realią jau pripažino ir Lietuvos URM vadovas G.Landsbergis. Paklaustas, ko tikimasi iš sektorinės „medkirtystės“ Baltarusijoje, jis atsakė gana keistai.
Esą nuostolių taip pat pajutusi Maskva nebeištvers, vieną liūdną sankcijų dieną paskambins A.Lukašenkai ir pasakys, kad kompensacija per brangiai kainuojanti, todėl turįs susiprasti paleisti politinius kalinius ir skelbti rinkimus.
Nebežinau, kokiai naivumo kategorijai toks atsakymas priklauso, bet skambučio, jeigu toks ir būtų, turinys jau daug metų aiškus: tranzitą reikia perkelti į Rusijos uostus. Nors drauge ir pagirs A.Lukašenką – Lietuva pagaliau žino, kas yra pabėgėliai.
Tiesa, Rusija neturi tokio Biriųjų krovinių terminalo kaip Klaipėdoje, jį dar reikia pastatyti, bet problema išsprendžiama. Juk Kryme tiltą greitai pastatė. Aplenkti tranzitu Lietuvą, o pakeliui ir Latviją, Estiją – senas V.Putino planas. Dalis jo jau įgyvendinta.
Susiję straipsniai
„Belkalij“ – strateginė įmonė, iškasenų plotai plečiami, galima sakyti, kad Baltarusija sėdi ant auksinės gyslos, nors prekyba šia produkcija su ES sudaro tik 10 proc. Žvalgyba iš viešų šaltinių sako, kad planuojama permesti prekybą su Kinija ir Brazilija. Be to, „Uralkalij“ jau seniai laukia „Belkalij“ problemų.
Mano manymu, jeigu Rusijos rankose atsidurs „Belkalij“, pradings ir vis dar plevenanti efemerinė Baltarusijos nepriklausomybės viltis. Ir kas tada liktų opozicijos rankose, jeigu, tarkime, ji laimėtų kada nors paskelbtus naujus rinkimus?
Beje, ir dabar neaišku, kur ta garsioji opozicija ir ką ji veikia. Taip, daug sukišta į karcerius ir izoliatorius. Bet neįmanoma sukišti šimto tūkstančių, kurie buvo užtvindę Minsko gatves.
Nebėra kam organizuoti? Taip, Baltarusijos KGB dirba išsijuosęs. Tačiau spontaniškuose judėjimuose ypač didelio organizavimo ir nereikia. Užtenka kibirkšties. Ar ketvirtasis ir dar ruošiamas penktasis sankcijų režimui paketai ją įžiebs? O jeigu neįžiebs?
Po rudens revoliucinės bangos buvo tikinama, kad jos jau niekas nebesustabdys, tačiau artėjant šalčiams reikia pertraukos.
Buvo skelbiama, kad pavasarį atsinaujins ne tik gamta. Jau stojo karščiai, ir – tyla. Manau, revoliucijos nėra sezoninės. Jei situacija nepasikeičia vienu mostu, frontas prieš režimą tampa fragmentiškas ir pasiduodantis skaldymui.
Yra dar viena nemaloni aplinkybė: kai sankcijos paliečia paprastus žmones, jie nesukyla prieš valdžią. Jie pradeda kreivai žiūrėti į sankcijų skyrėjus. Kokie scenarijai?
Scenarijus Nr.1: A.Lukašenka išlieka, bet BKT prarastas.
Scenarijus Nr.2: A.Lukašenką pakeičia, tarkime, demokratas, bet BKT jau nesugrąžinamas.