Minint šį jubiliejų, Gabrieliaus Landsbergio kvietimu į Lietuvą pirmadienį atvyko Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau.
„Lietuvos rytui“ jis teigė, kad Lietuva ir Lenkija šiuo metu susiduria su įvairiais iššūkiais, kuriuos turi pasistengti įveikti drauge.
„Manau, kad lietuvių ir lenkų požiūriai vienas kitą papildo. O veikdami kartu mes padarome mūsų balsą galingesnį, veikdami kartu esame efektyvesni“, – tikino Z.Rau.
– Kaip apibendrintumėte 30 metų trukusį Lenkijos ir Lietuvos diplomatinių santykių atnaujinimo laikotarpį?
– Šiandien Lenkija ir Lietuva yra Europos Sąjungos valstybės narės ir Šiaurės Atlanto aljanso sąjungininkės. Jei pažvelgsime iš istorinės perspektyvos, su tokiu glaudžiu mūsų tautų bendradarbiavimu paskutinį kartą esame susidūrę XVIII amžiaus pabaigoje, tai yra daugiau nei prieš tris šimtmečius.
Deja, mūsų santykiai 1918-1939 metais nebuvo patys geriausi. Su visa pagarba mūsų iškiliesiems protėviams, jie nesugebėjo pajusti laikmečio dvasios ir teisingai įvertinti Europos politinių pokyčių dinamiką.
Mūsų tautas užtvindė laisvės ir nepriklausomybės džiugesys, kuris užgožė bendradarbiavimą ginant šiuos brangiausius laimėjimus, jos pradėjo tarpusavyje konkuruoti, varžytis ir ieškoti to, kas skiria, o ne to, kas galėtų jungti.
Tuo pat metu atsigavo dvi galingos valstybės – Vokietija ir Rusija, kurios 1939 metų rugpjūčio 23 dieną nulėmė mūsų tautų likimą ateinantiems 60-čiai metų.
Nežinau, kieno likimas buvo žiauresnis: Lenkijos piliečių, kurie Antrajame pasauliniame kare sumokėjo milžinišką kraujo duoklę ir, nors kovojo nugalėtojų pusėje, prarado nepriklausomybę, ar Lietuvių piliečių, kurie prarado valstybingumą?
Tačiau abi mūsų tautos atlaikė skaudžius galingųjų valstybių imperinės politikos smūgius. Esu įsitikinęs, kad šios istorijos pamokos buvo gerai išmoktos. Lenkai palaikė lietuvių nepriklausomybės siekius.
Pirmiausia intelektualinėje srityje, kur fronto priešakyje už Lietuvos nepriklausomybę kovojo didieji lenkų intelektualai, politiniai emigrantai: Londone veikiantis Juliušas Mieroševskis ir Paryžiaus mėnraščio „Kultūra“ įkūrėjas Ježis Vladyslavas Giedroyc. O vėliau, realioje politikoje po 1989 m., rėmė lietuvių kovą už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir valstybės grąžinimą į Europos politinį žemėlapį.
Žinoma, vis dar yra problemų, kurias turime kartu spręsti, pavyzdžiui, lenkiškų pavardžių rašybos klausimai Lietuvoje, tačiau tiek politinis elitas, tiek plati visuomenė suvokia, kad iškilus grėsmei taikai Europoje, turime stiprinti mūsų santykius ir mūsų aljansą.
– Kaip manote, kokie yra sėkmingiausi pastarųjų 10 metų įvykiai, pagerinę šalių santykius?
– Mano manymu, mūsų didžiausias bendras pasiekimas yra glaudus dvišalis bendradarbiavimas bei jo stiprinimas Europos Sąjungoje bei NATO kontekste. Kartu mes galime daryti efektyvesnę įtaką kitų mūsų sąjungininkų politikai.
Plėtojamas glaudus ekonominis bendradarbiavimas: Lenkijos naftos koncernas yra didžiausias mokesčių mokėtojas Lietuvoje ir toliau vykdo investicijas. Lenkijos nacionaliniai interesai – tai suvereni ir saugi Lietuva, tai laisva nuo energetinio šantažo Lietuva.
Dedame tam visas pastangas, ypač ieškodami bendrų mūsų tautų minčių ir politinio bendradarbiavimo šaknų praeityje ir rodydami ją kaip pavyzdį ateities kartoms. Tai yra mūsų užduotis, tartum savotiška pamoka, mūsų kartų išmokta iš istorinės patirties.
Ką reikia daryti, kad išsaugotume valstybingumą, laisvę ir nepriklausomybę, būdami Vokietijos ir Rusijos pašonėje? Bendradarbiauti, kurti ir stiprinti aljansus.
Tokį vaidmenį atlieka mano, ministro Gabrieliaus Landsbergio ir ministro Dmytro Kulebos Vilniuje pasirašyta „Liublino trikampio“ deklaracija. Jos tikslas yra nubrėžti ateities kelio gaires, nes gerai išmokome praeities pamokas ir iš jų darome bendras politines išvadas.
– Kaip manote, kokios yra didžiausios kliūtys Lenkijos ir Lietuvos diplomatinių santykių srityje? Ar manote, kad skirtingas požiūris į Vengrijos politinę padėtį gali pakenkti šalių santykiams?
– Probleminiai klausimai, kuriuos jau minėjau, yra lenkų mažumos traktavimo klausimai. Jei atvirai, nematau jokių kitų problemų. Pastebiu iššūkius, kuriuos turime bendrai įveikti. Pavyzdžiui, Europos ateitis, transatlantinio bendradarbiavimo ateitis.
Prieš dvejus metus buvau Lenkijos užsienio reikalų instituto jau 15 kartą kasmet organizuojamo renginio Lenkijos ir Lietuvos strateginio dialogas svečias. Klausiausi ekspertų diskusijų. Todėl esu nusiteikęs optimistiškai.
Manau, kad lietuvių ir lenkų požiūriai vienas kitą papildo. O veikdami kartu mes padarome mūsų balsą galingesnį, veikdami kartu esame efektyvesni.
– Atsiranda naujų iššūkių regiono stabilumui: didėja nelegalių migrantų srautas, Baltarusijos režimo elgesys tampa nenuspėjamu, o Rusijos politika kaimyninių šalių atžvilgiu yra gana agresyvi. Kaip manote, ar tai sustiprins Lenkijos ir Lietuvos sąjungą saugumo ir gynybos srityje? Ar manote, kad šalių bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje yra pakankamas?
– Tiek Lenkija, tiek Lietuva yra įsitikinusios, kad pradėjus eksploatuoti antrąją dujotiekio „Nord Stream“ atšaką, Vidurio ir Rytų Europoje nebus užtikrintas saugumo pojūtis. Ši situacija pavojingiausia Ukrainai.
Džiaugiuosi, kad Vašingtonas vis labiau suvokia šios situacijos pasekmes. Kartu su „Liublino trikampio“ partneriais turime stengtis užtikrinti, kad žodžius ir pareiškimus lydėtų aktyvūs veiksmai, kurie realiai sustiprintų taiką Europoje.
Šioje Europos dalyje mes puikiai žinome, ką reiškia sąvoka „popierinės garantijos“, taip pat žinome, kad jos niekada nepakeis realių veiksmų.
Kaip tik šiuo metu prasideda Rusijos ir Baltarusijos „ZAPAD-21“ kariniai manevrai, kurie atsižvelgiant į Baltarusijos vyriausybės vykdomą politiką, kurios tikslas destabilizuoti saugumą Europoje, didina taikai kylančias grėsmes.
Nuo kitų metų sausio Lenkija pirmininkaus Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai, todėl skirs ypatingą dėmesį pastangoms palaikyti ir stiprinti taiką Europoje. Mes sieksime bendradarbiavimo su visais partneriais, kurie, lygiai taip pat kaip Lietuva ir Lenkija, nori palaikyti taiką Europoje.
Be jokios abejonės, Baltarusijai pažeidžiant savo tarptautinius įsipareigojimus, nurodytus 1995 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl geros kaimynystės, taip pat Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos (pasirašytų jau Aliaksandro Lukašenkos valdymo laikotarpiu) ir 1992 m. birželio 23 d. Varšuvoje pasirašytame Lenkijos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos traktate dėl geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo, kyla esminių Europos taikai ir saugumui klausimų, kuriuos Lenkija, pirmininkaudama ESBO, ketina iškelti ir aiškinti.
Siekdami spręsti šiuos klausimus, sieksime ESBO narių palaikymo. Esu įsitikinęs, kad Lietuva suteiks tokią paramą Lenkijai.
Verta taip pat prisiminti, kad tiek Lenkija, tiek Lietuva trisdešimt metų atgal pripažino Baltarusijos nepriklausomybę ir visada vykdė šios nepriklausomybės atžvilgiu draugišką politiką. Tą ji darys ir toliau.
