Rusijos agresijos akivaizdoje – naujai susiformavusi ukrainiečių nacionalinė sąmonė: Ukraina niekada nebuvo vieningesnė

Jau trečią mėnesį Ukrainą purtančios Rusijos agresijos akivaizdoje stiprėja ukrainiečių nacionalinė tapatybė. Bendras priešas suvienijo šalies gyventojus kaip niekada anksčiau.

 Malda už taiką Helsinkyje.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
 Malda už taiką Helsinkyje.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Ukrainiečiai su lagaminais dalyvauja renginyje, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į žmonių, dėl Rusijos invazijos palikusių savo namus, padėtį.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Ukrainiečiai su lagaminais dalyvauja renginyje, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į žmonių, dėl Rusijos invazijos palikusių savo namus, padėtį.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

May 1, 2022, 8:48 PM

2014 m. įsiveržusi į Ukrainos Krymo pusiasalį, Rusija nesulaukė jokio karinio pasipriešinimo. O kai Kremlius per įgaliotinius užgrobė didelę dalį Donbaso regiono, Kijevas daugelį mėnesių bandė priešintis, tačiau neorganizuotai.

Su naujausia invazija situacija buvo kitokia – ir ne tik dėl karinių atsargų srauto iš užsienio, Vakarų taktinių mokymų ir kovinės patirties, įgytos per aštuonerius metus, kuomet Rytų Ukrainoje vyko mažo intensyvumo karas.

Visa tai buvo svarbu. Tačiau esminis skirtumas buvo tas, kad ukrainiečiai atkakliai atsisakė pasiduoti ar būti įbauginti, net kai jų ginkluotė ir kariuomenė buvo mažesnė.

Nesvarbu, ar jie yra miestuose į šiaurės vakarus ir rytus nuo Kijevo, ar Charkove – antrame pagal dydį šalies mieste, kuris buvo nepaliaujamai bombarduojamas, ar pietiniame Mariupolio jūrų uoste, kur apie 3 000 gynėjų liko pasislėpę didžiulėje plieno gamykloje, ukrainiečiai atsisako pasiduoti.

Prie Juodosios jūros esančiame Mykolajive Ukrainos kariuomenė atlaikė vieną po kitos sekusias rusų atakų bangas ir, nepaisant naktinio apšaudymo, sugebėjo nustumti užpuolikus atgal į Chersono miestą, kur jie susidūrė su pasipiktinusiais, protestuojančiais vietiniais gyventojais.

Maskva Ukrainos mūšio lauke patyrė daug nusivylimų ir nesėkmių, tačiau būtent ukrainiečių stoiškas pasipriešinimas ir tvirtybė leido visa tai padaryti – sužlugdyti Rusijos planą greitai įsiveržti į Kijevą arba užimti šalies Juodosios jūros pakraštį. Tai taip pat žlugdo Kremliaus planus vykdyti puolimą Rytų Ukrainoje, siekiant sukurti sausumos koridorių tarp Maskvos separatistinių Donecko ir Luhansko respublikų su Rusijos kontroliuojamu Krymu.

Nedaugelis Vakarų karinių strategų buvo apskaičiavę, kad Ukraina sugebės išsilaikyti ilgiau nei kelias dienas, susidūrusi su visapusišku Rusijos puolimu. Sprendžiant iš to, ką rusų karo belaisviai pasakojo savo ukrainiečių pagrobėjams, to nenumanė ir Kremlius.

„Visam pasauliui rodome, kad esame tauta, galinti susivienyti, galinti kovoti; ir kiekvieną dieną nuo vasario 24 d. įrodinėjame, kad esame tai, ko, pasak V.Putino, nėra – politinė tauta“, – teigia buvusi Ukrainos vicepremjerė, o dabar opozicijos įstatymų leidėja Ivanna Klympush-Tsintsadze.

„V.Putinas sako, kad mūsų tauta neturi teisės egzistuoti ir kad mes esame maži rusai, tačiau mes esame čia, nesame nei nauji rusai, nei maži rusai, o ukrainiečiai, – priduria ji. – Mes susigrąžiname savo istoriją“.

Paklausus beveik bet kurio ukrainiečio, ar karas keičia šalį, o jei taip, tai kaip, jis visada atsakys, kad tai kolektyvinė patirtis, kuri suvienijo žmones, padėjo įveikti etninius ir regioninius skirtumus ir formuoja naują nacionalinę sąmonę, kuri įgalina ukrainiečius ne tik priešintis Rusijai, bet ir kritikuoti Vakarų valstybes už tai, kad jos nepakankamai kovoja už liberalias vertybes.

„Dar niekada nemačiau savo šalies tokios vieningos“, – džiaugiasi Anna Mosinian iš Odesos, trečio pagal gyventojų skaičių Ukrainos miesto ir pagrindinio jūrų uosto, kuris dėl atkaklaus Mariupolio pasipriešinimo galėjo išvengti Rusijos puolimo.

Prieš invaziją dirbusi laivo valytoja, A.Mosinian sako, kad nors 2014 m. Maidano sukilimas, nuvertęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininką Viktorą Janukovyčių, paaštrino giliai įsišaknijusius nesutarimus tarp ukrainietiškai kalbančių Vakarų ir centrinės Ukrainos gyventojų bei rusakalbių pietuose ir rytuose, įskaitant ir jos miestą Odesą, karas daug prisidėjo prie naujo nacionalinio pasididžiavimo formavimo.

Jos draugai ir šeimos nariai rusakalbiai niekada nemanė, kad Maskva apskritai įsiverš. Jie tikėjosi, kad V.Putinas pasitenkins didesniu žemės užgrobimu rytiniame Donbaso regione. Kai prasidėjo invazija ir buvo nusitaikyta į civilinę infrastruktūrą, o miestai ir kaimai liko dūlančiais griuvėsiais, jie buvo šokiruoti. Iš pasibjaurėjimo daugelis rusakalbių pradėjo vartoti tik ukrainiečių kalbą, išreikšdami asmeninį protestą.

„Labiausiai nukentėjo daugiausia rusakalbiai miestai ir miesteliai – Charkovas, Melitopolis, Mariupolis, Luhanskas, – jie jaučia visą to įtaką“, – sako Jaroslavas Ažniukas, verslininkas ir vienas iš Ukrainos startuolio „Petcube“ įkūrėjų.

„Prieš kelerius metus ukrainiečių kalbą jų gatvėse būtų galima išgirsti palyginti retai. O dabar tuose miestuose piliečiai išeina į gatves, protestuoja, dainuoja ukrainietiškai ir kalba ukrainietiškai. Galiu lažintis, kad tie miestai niekada negirdėjo tiek daug ukrainiečių kalbos kaip dabar“.

Nors iš pradžių pirmieji pranešimai apie Rusijos kareivius, prievartaujančius ir žudančius civilius gyventojus miestuose ir kaimuose į šiaurę nuo Kijevo, buvo vertinami skeptiškai, vėliau šios abejonės išnyko, o jas pakeitė šaltas įniršis.

„Nėra žmogaus, kuris būtų padaręs daugiau ukrainiečių tautai nei V.Putinas, – sako J.Ažniukas. – Anksčiau Rytų Ukrainos gyventojai negalėjo suprasti mūsų, gyvenančių Vakarų Ukrainoje, ir kodėl mes nekenčiame Rusijos už visus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Dabar jie supranta“, – priduria jis.

Anot J.Ažniuko, karas padeda ukrainiečiams labiau pasitikėti savimi, kas jie yra ir kokia jų vieta pokario pasaulyje. „Ukrainiečiai susivienijo dėl geopolitinio požiūrio – tai karas dėl civilizacinio pasirinkimo tarp laisvės ir autoritarizmo“, – sako jis.

„Karas neabejotinai pakeitė Ukrainą, – sako Ukrainos stačiatikių bažnyčios-Maskvos patriarchato kunigas Mykola Danylevičius. – Tai nacionalinis karas, o kai jis baigsis, neabejotinai atsiras nauja Ukraina – tapatybės ir visuomenės pavidalo požiūriu“, – priduria jis.

Ukrainos visuomenės persitvarkymas jau vyksta tarp dviejų konkuruojančių Ukrainos stačiatikių bažnyčių. Nuo invazijos daugiau kaip 150 parapijų perėjo iš Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios-Maskvos patriarchato į mažesnę Kijeve įsikūrusią Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią. Šie perbėgimai yra reakcija į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovo patriarcho Kirilo kassavaitines laidas, kuriose pateisinama V.Putino invazija ir karas vaizduojamas kaip apokaliptinė kova su blogio jėgomis, pasiryžusiomis sugriauti Dievo duotą „Šventosios Rusijos“ vienybę.

M.Danylevičius tikisi, kad perbėgėlių bus ir daugiau, tačiau jis taip pat įtaria, kad gali įvykti dar didesnė religinė ir kultūrinė schizma, sakydamas, kad yra galimybė, jog Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia gali „susilpninti savo ryšį, o gal net visiškai jį nutraukti su Maskvos patriarchatu ir tapti nepriklausoma“.

„Apie tai kalba kunigai ir vyskupai, tendencijos krypsta šia linkme“, – sako jis.

Vis dėlto, jei Ukraina atsisakys visko, kas rusiška, kyla rizika, perspėja M.Danylevičius. Dėl painios istorijos rusų kalba ir kultūra taip pat yra Ukrainos tapatybės dalis, sako jis ir priduria:

„Kai karas baigsis, visi turėtume padaryti išvadas apie savo gyvenimą iki karo ir pasimokyti iš savo klaidų. O vyriausybė turės unikalią galimybę. Prieš karą V.Zelenskis sakė, kad nėra nei teisingų, nei neteisingų ukrainiečių, mes visi esame ukrainiečiai, tad šią žinią jis turi išlaikyti ir po karo.“

Iki to dar liko nemažai laiko, o per ateinančius mėnesius už atsisakymą pasiduoti gali tekti sumokėti dar didesnę kainą, nei jau sumokėta. Šiuo metu Donbase vykstančiam Rusijos puolimui vadovauja Aleksandras Dvornikovas – generolas, kuris koordinavo Rusijos vykdytą Čečėnijos sostinės Grozno ir Sirijos miesto Alepo sunaikinimą.

Sustiprėjęs Ukrainos valstybingumo jausmas susiformavo karo kontekste, tačiau būsimi smūgiai tikriausiai dar labiau patikrins jos atsparumą.

Parengta pagal POLITICO inf.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmečio minėjimas