Daugiau nei metus Rusija iš pradžių žodinėmis atakomis, vėliau pereidama į ultimatyvius pareiškimus, pagaliau dėl tos pačios priežasties, kaip tvirtina Kremlius, t.y. Ukrainai tampant Aljanso nare ir NATO karinei infrastruktūrai galbūt atsiduriant ties Rusijos sienomis, net pradėjusi karą Ukrainoje, vis dėlto pasiekė savo tikslą – Ukrainos tapimas NATO nare nusikėlė į miglotą ateitį.
Suomijos ir Švedijos pakvietimas į NATO Rusijos nei nustebino, nei labai išgąsdino. Švedija jau seniai dalyvauja NATO pratybose, Suomija iš trisdešimties Europos valstybių pagal karinį pasirengimą, atsižvelgiant į dešimt kriterijų, įtraukiant net išsilavinimą ir socialinį aprūpinimą, yra keturiolikta (Lietuva – dvidešimt aštunta).
Kita vertus, Rusija nepraranda vilties įkišti pagalį į plėtros linkme riedančio NATO ratus – laukia patvirtinimai šalių narių parlamentuose. Pavyzdžiui, kaip bus reaguojama Švedijos parlamente į R.T.Erdogano reikalavimą jau konkrečiai susigrąžinti į Turkiją už savos valstybės sukūrimą kovojančius kurdus?
Nors ir nutolo NATO perspektyva, Ukraina neliko ant ledo – tapo kandidate į Europos Sąjungos šeimą. O kodėl nepažadėti, nes realiai vykdyti pažadų gali ir neprireikti, mat visiškai neaiški Rusijos pradėto karo Ukrainoje tolesnė eiga.
Klausydamas pakilių reklaminių NATO šalių vadovų kalbų jose pajutau abejonių: ar po neabejotinos Ukrainos moralinės pergalės prieš Rusiją seks ir karinė?
Jau šablonu tampančioje Ukrainos rėmimo kalboje NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas įterpė reikšmingus žodžius – Aljanso narės stengsis sovietinę Ukrainos ginkluotę atnaujinti modernia.
Tai reiškia, kad Ukraina daugiausia tebekovoja su iš sovietinių sandėlių Rytų Europoje sugraibyta ginkluote, ir modernizavimas, naujos ginkluotės panaudojimas užims laiko. O juk karas vyko ir NATO viršūnių posėdžių metu, kai Rusija, nors ir lėtai, stūmėsi į Ukrainos gilumą.
Savo ruožtu Ukraina skelbia, kad kontrataka gali prasidėti rugpjūčio mėnesį, pergalinga karo pabaiga – gruodį. Ir net su susigrąžintu Krymu. Tuo metu JAV karo ekspertai ir apžvalgininkai vis garsiau kalba, kad Rusijos karinė persvara akivaizdi, nauja moderni Vakarų ginkluotė gali būti reikšminga stabdant tolesnį puolimą, bet persilaužimui jos nepakaks.
Net pasigirdo svarstymų, skelbtų ir Lietuvos žiniasklaidoje, kad Ukrainai reikėtų ruoštis laikinai susitaikyti su prarastomis teritorijomis ir pagalvoti, ką skelbti pergale. NATO susitikimo dalyviai tokius aiškinimus laiko susitaikėliškais ir nepriimtinais, bet ką iš tikrųjų mano, sunku pasakyti. Deklaratyvioji dalis dabartiniuose politiniuose tekstuose skiriasi nuo to, kas kalbama užkulisiuose ir kaip vertinama reali situacija.
Teko matyti televizijos reportažą: Vokietijos žurnalistė stovi greta į kovą Ukrainoje stosiančio tanko „Leopard“ ir nuomonės apie teikiamą rimtą pagalbą klausia greta stovinčio kaukėto Ukrainos kareivio. Viskas šaunu, puiku, sako šis, bet per vėlai. Biurokratizuota, pavėluota Vakarų pagalba Ukrainai jau mėnuo yra faktas, o laiku nepadaryti veiksmai turi savo pasekmių.
Beje, įdomu, kad panaši kritika, jau Rusijos karinės vadovybės atžvilgiu, pasigirsta ir pačioje Rusijoje.
Vienoje propagandinėje laidoje dažnai karo klausimais kalbantis veikėjas kritikavo Rusijos karines pajėgas Ukrainoje dėl lėto kovos tempo ir aiškino, kad laukti, kol Ukraina persiginkluos pagal NATO standartus, Rusijai būtų ne tik pavojinga, bet ir pragaištinga. Laikas tampa lemiamu veiksniu.
Vis dėlto kas atsitiktų Ukrainai kad ir laikinai susitaikius su teritoriniais pralaimėjimais? Manau, prasidėtų lėtas vidinis Ukrainos susiskaldymas.
Rusijos pradėto karo pradžioje gėrėjomės gal šiek tiek ir netikėta naujiena, kad „išvaduotojų“ nepasitinka su gėlėmis ir daug rusakalbių remia ukrainiečių pasipriešinimą.
Tačiau Ukrainoje nemažai ir Rusijos invaziją palaikančių žmonių, nors karo metu jie stengiasi elgtis pasyviai.
Tradiciškai tai vadinama penktąja kolona, kuri lūžio metu gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį. Jaučiu, kad apie ją iš Ukrainos girdėsime vis dažniau.
Įsiminė ukrainiečio politologo pasakymas: Ukrainai atkovojus Chersono apylinkes valstybės saugumas prieš kolaborantus dirba įsiręžęs. O kai įsiręžus lenkiama lazda, ji neretai ir perlenkiama.
O kuo Madrido susitikimas reikšmingas Lietuvai? Trimitais išgarsintas NATO susirūpinimas Rusijos grėsmės akivaizdoje bendruoju saugumu ir ypač Aljanso rytiniame flange, Baltijos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Pastarojoje saugumas didėtų, jei per kelerius metus čia būtų dislokuota sąjungininkų brigada.
Paskatinus Estijos premjerei Lietuvoje kilo diskusija apie konkrečius NATO gynybos planus: kur priešas pasitinkamas, kiek laiko pasitikimas užtrunka, kada suteikiama pagalba, kiek giliai per Lietuvos teritoriją (ir ne tik ją) priešas nueina, nuvažiuoja, nulekia ir vėl grįžta (ir nebūtinai tik karstuose)? O kas tokiame ar panašiame kelyje nutinka, matome Ukrainoje.
Bet mes jau nieko nebijome, sako buvusi prezidentė D.Grybauskaitė.
Tiesa, pastaruosius žodžius ji skyrė Rusijos grasinimams dėl apriboto prekių gabenimo įgyvendinant ES sankcijas iš Rusijos į Rusiją per Lietuvos teritoriją.
Kuo ši istorija pasibaigs? Trumpai: su tuo, ką Europos Komisija nuspręs, Lietuva sutiks, bet visuomenei bus pateikta taip, kad nesuprasime, sutiko ar ne.
